Partizanus primins paroda ir antkapinis ženklas 

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) ir Varėnos rajono savivaldybė inicijavo antkapinio ženklo sukūrimą, skirtą Lietuvos partizanų kapams žymėti.

Pirmą kartą Varėnoje buvo pristatyta paroda „Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) partizanų ženklas. 1949“. 

Eugenijus Peikštenis, buvęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorius, sutiko atsakyti į keletą klausimų. Šiuo metu jis dirba Varėnos rajono savivaldybės kultūros ir sporto skyriuje. 

Kam skirta ir apie ką pasakoja ši paroda?

Ši paroda lydės partizanų ir jų ryšininkų sukurtų antkapinių ženklų pristatymą Lietuvoje. Dokumentai,  saugomi Lietuvos ypatingajame archyve, LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje bei kiti eksponatai atskleidžia vieningo visai Lietuvai partizanų ženklo istoriją nuo partizaninio karo pradžios iki jo sukūrimo 1949 m. spalio mėnesį.

1944 metais Sovietų Sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą, dešimtys tūkstančių Lietuvos patriotų stojo į kovą su okupantais. 1944–1945 m. miškuose susitelkė apie 30 tūkst. ginkluotų kovotojų. Vos susikūrę nedideli partizanų būriai ėmė jungtis į stambesnius dalinius, vėliau – į apygardas. Apygardą sudarė rinktinės, šios skirstėsi atskiruose regionuose į kuopas, grupes, batalionus, rajonus (vėliau – tėvūnijas), būrius, skyrius. Savo veiklą partizanų junginiai reglamentavo atitinkamais statutais ir taisyklėmis. Partizanai vilkėjo karinę uniformą su įvairiais skiriamaisiais apygardų ar rinktinių ženklais.

1949 m. vasario mėnesį įvykusiame Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) steigiamajame posėdyje partizanams pavyko suvienyti visas Lietuvoje veikusias ginkluotas pajėgas į vieną organizaciją, sudaryti bendrą pasipriešinimo vadovybę, o vasario 16 dieną – priimti deklaraciją, kurioje skelbiama, kad aukščiausia teisėta valdžia Lietuvoje yra partizanų vadovybė, o jų kovos tikslas – atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos Respubliką. Įsteigus LLKS toliau buvo siekiama įvesti bendrą visiems Lietuvos partizanams skiriamąjį partizano ženklą. Tokių pastangų būta ir anksčiau: Bendro demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS), veikusio iki LLKS įkūrimo, prezidiume buvo svarstytas vieningo ženklo sukūrimo klausimas.

1949 06 12 LLKS Visuomeninės dalies Tautinio skyriaus viršininkas Bronislovas Liesis-Naktis pateikė LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkui Jonui Žemaičiui-Vytautui raportą Nr.129 dėl konkursui siunčiamo partizanų ženklo projekto ir parengtų brėžinių. 1949 08 01 įvykusiame LLKS Tarybos Prezidiumo posėdyje, kuriame dalyvavo prezidiumo nariai Juozas Šibaila-Merainis, Leonardas Vilhelmas Grigonis-Užpalis, Petras Bartkus-Žadgaila ir B. Liesis-Naktis, nutarta partizano ženklu paskelbti B. Liesio-Nakties pasiūlytąjį. Šis ženklo projektas buvo pasirinktas dėl kelių priežasčių. 1952 m. LLKS Rytų Lietuvos leidinyje „Aukštaitis“ publikuotame J. Šibailos-Merainio straipsnyje „LLKS partizano ženklas“ rašoma, kad kitų projektų buvo atsisakyta dėl šių priežasčių: „dėl detalių smulkumo sunkiai pagaminamas, mūsų sąlygomis nepraktiškas, nepatvarus“, <…> „vieni jų atstovavo daugiau meno reikalavimus, antri – realumą“. „Apsistota prie Vyčio Kryžiaus. Meninė pusė pareikalavo jo stilizuoto.“ Straipsnyje aprašomos ir ženklo spalvų prasmės: „Spalvų klausimui atstovavo dvi: plieninė – stiprybės, juoda – slaptumas <…>. Aukščiausias pasišventimas – kraujo auka – ženkle išsakyta raudona gija.“ „Ženklo pa­grindu žalia spalva imta šiuo motyvu: kiek žalio kaimo lietuviška dvasia lėmė LLKS kilimą, lemia šio sąjūdžio išsilaikymą, tiek amžiais nuo priešo valios lietuvį globojusi žalioji giria ir partizanams pagrindinį prieglobstį teikia.“

1949 m. spalio 10 d. LLKS Tarybos prezidiumo pirmininkas J. Žemaitis-Vytautas pasirašė įsakymą Nr. 201 dėl B. Liesio-Nakties parengto partizano ženklo aprašymo, dėvėjimo taisyklių ir nurodymo jais vadovautis. Prie šio įsakymo buvo du priedai: ženklo aprašymas ir jo dėvėjimo taisyklės bei partizano ženklo brėžinys. Pasirašius įsakymą jo nuorašai buvo išsiųsti į visas partizanų sritis, apygardas ir šis ženklas tapo privalomas dėvėti visiems Lietuvos partizanams. B. Liesio-Nakties parengtas partizano ženklas įsigaliojo praėjus dviem mėnesiams po jo autoriaus žūties 1949 m. rugpjūčio 13 d. Užpelkių miške.

Partizaninis karas truko beveik 10 metų. Ginkluotame pasipriešinime dalyvavo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių. Visame pasipriešinimo judėjime, kaip pogrindžio organizacijų nariai, dalyvavo apie 100 tūkst. rėmėjų – Lietuvos gyventojų. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų.

Prasminga ir svarbu šio ženklo nešiotojų kapus pažymėti B. Liesio-Nakties sukurtu, LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko J. Žemaičio-Vytauto patvirtintu ir Lietuvos laisvės kovotojų dėvėtu Partizanų ženklu.

Kaip kilo sumanymas sukurti antkapinius partizanų ir jų ryšininkų ženklus, parengti šią parodą?

Mintis sukurti partizanų antkapinius ženklus ir ją lydinčią parodėlę, pristatančią sukurtus ženklus, LGGRTC sklandė jau senai. Jau nuo 2018 metų tipiniu antkapiniu ženklu yra žymimi Pasaulio tautų teisuolių kapai (iniciatoriai ir autoriai – architektas Tauras Budzys ir skulptorius Jonas Gencevičius). Poreikį sukurti partizanų tipinį antkapinį ženklą išreiškė ir partizanai, jų artimieji bei bendražygiai, ir visuomeninės organizacijos. Iki šiol tokie antkapiniai paminklai yra žymimi įvairiais patriotiniais ir tautiniais simboliais, įrašais apie partizanines kovas, tačiau vieningas Laisvės kovotojų kapams skirtas ženklas sukurtas nebuvo.

Kas yra antkapinio ženklo sumanytojas?

Matant šį poreikį 2023 m. rudenį Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras ir Varėnos rajono savivaldybė pasirašė bendradarbiavimo sutartį, kurioje numatyta, kad 2024 metais bus pagaminti tipiniai Lietuvos partizano ir Lietuvos partizanų ryšininko antkapiniai ženklai, parengta ženklų įsigijimo ir platinimo tvarka. Varėnos rajono savivaldybė pradės rengti rajono teritorijoje esančių partizanų ir jų ryšininkų kapų sąrašą, todėl 2024 m. gegužę Varėnoje teikiant kasmetinę A. Ramanausko-Vanago premiją visuomenei buvo pristatytas antkapinio ženklo maketas, skirtas gamybai.

Dėl antkapinio ženklo vaizdo ir autoriaus pasirinkimo abejonių nekilo – juo bus jau 1949 10 10 LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko J. Žemaičio-Vytauto patvirtintas ir LLKS prezidiumo nario B. Liesio-Nakties sukurtas ženklas. Antkapinio ženklo maketą gamybai parengė jau minėti Pasaulio tautų teisuolio antkapinio ženklo kūrėjai – architektas T. Budzys ir skulptorius J. Gencevičius.

Kokie kapai bus žymimi, kas ir kur juos galės įsigyti? 

Ženklo maketas gamybai pagamintas vasarą. Pirmas šiuo ženklu pažymėtas kapas – jo autoriaus B. Liesio-Nakties antkapinis paminklas Radviliškio kapinėse. Minėtame J. Šibailos-Merainio 1952 m. straipsnyje rašoma: „Ženklą rengdamas visą jaunatvišką – lietuvišką dvasią išsakė amžiną atilsį partizanas Naktis. Prieš jo nemarų atminimą nulenkiame galvas, ženklo nešiotojai. Jis karžygiu savo pareigą atidavė Tėvynei.“ Dar šiais metais reikėtų paženklinti Vilniaus Antakalnio kapinių panteone palaidotų A. Ramanausko-Vanago, J. Vitkaus-Kazimieraičio, A. Kraujelio-Siaubūno kapus.

Parengta ir patvirtinta ženklų įsigijimo ir tvirtinimo tvarka. Numatoma, kad ženklais bus žymimi partizanų ir jų ryšininkų kapai, bet ne kenotafai (simboliniai kapai). Ženklu bus pažymėti paminklai partizanų ir jų ryšininkų, žuvusių partizaninių kovų laikotarpiu, mirusių atkalėjus lageriuose ir kalėjimuose sovietmetyje ir mirusių jau nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Kapavietėje, kurioje palaidoti keli partizanai ar ryšininkai, bus tvirtinama po vieną ženklą. Prieš tvirtinant ženklą reikės gauti kapavietę prižiūrinčių asmenų sutikimą. Norint tvirtinti ženklus ant KPD registro sąrašuose esančių paminklų, reikės gauti šios institucijos suderinimą. Ženklus pagal poreikį gamintojui užsakys LGGRTC. Savivaldybės, visuomeninės organizacijos ženklus galės nusipirkti iš LGGRTC, prieš tai pateikusios sąrašą partizanų kapų, kuriuos norės pažymėti.  Dėl platinimo taisyklių detalizavimo tarsimės su Savivaldybių asociacija.

Kaip vykdėte kapų, juos prižiūrinčių asmenų paieškas, su kokiomis problemomis susidūrėte?

Pateiksiu Varėnos pavyzdį. Rengiant Varėnos rajone palaidotų partizanų ir jų ryšininkų kapaviečių sąrašą nuo 2023 m. rudens kartu su LPKTS Varėnos skyriaus vadovu Juozu Stramkausku aplankytos 31 rajono kapinės, surasta, aprašyta ir nufotografuota virš 120 partizanų kapų. Didžiausia problema –  rasti partizanų kapus bei juos prižiūrinčius asmenis. Iki šiol partizanų kapai registruoti nebuvo (išskyrus perlaidotų nuo 1990 metų, nedidelės dalies žuvusių partizaninių kovų metu). Dažniausiai palaidojimų vietas žino tik partizanų artimieji, gyvenantys įvairiose Lietuvos vietovėse ir paprastai kapus aplankantys tik kelis kartus per metus. Todėl jau praėjusį rudenį per rajoninį laikraštį buvo kreiptasi į rajono gyventojus, prašant atsiliepti rajono kapinėse palaidotų partizanų artimuosius. Prieš Vėlines panašius kvietimus iškabinome prie rajono kapinių. Didelę pagalbą suteikė LPKTS Varėnos skyrius ir jo vadovas J. Stramkauskas: daug duomenų yra sukaupta saugomose šio skyriaus narių anketose, vestose nuo 1990 metų, kituose skyriaus archyviniuose dokumentuose, pravertė ir jo plačios pažintys tarp kovotojų ir represuotojų. Duomenų rasta ir Varėnos rajoninėje spaudoje. Čia pagalbą suteikė Varėnos rajono savivaldybės biblioteka, kurioje saugomas sukauptas partizaninės tematikos rinkinys. Bibliotekos darbuotoja L. Cibulskienė taip pat išrinko informaciją iš publikacijų savaitraštyje  „Tremtinys“. Žinių apie palaidotuosius Perlojos kapinėse suteikė Perlojos muziejaus darbuotoja M. Lužytė. Naudingų faktų radome ir Liškiavos bažnyčios mirimų registravimų knygose. Vertingos medžiagos apie represuotus Varėnos rajono gyventojus suteikė LGGRTC Okupacinių režimų ir veiklos tyrimų ir viešinimo skyriaus darbuotojai ir buvusi Centro vadovė Birutė Burauskaitė. Informacija apie suteiktus statusus pateikė, konsultavo ir patardavo LGGRTC sekretoriato vyriausiasis specialistas Gintaras Šidlauskas.

Darbą kiek apsunkino Duomenų apsaugos įstatymo reikalavimai. Dėl šios priežasties negalime gauti dalies informacijos. 

Kalbino Aldona Jakavonienė

„Už laisvę“, 2024 m. lapkričio 22 d., nr. 6 (46)