Pasižvalgykime po Kamajus

Lietuvos mažojoje kultūros sostinėje

Daiva Červokienė

Šiemet Lietuvos mažąja kultūros sostine tapo ir Kamajai. Užsukime susipažinti su šiuo miesteliu prieš didžiąją jo šventę „Kuc kuc Kamajuos“, kuri šiemet vyksta jau 41-ąjį kartą ir anksčiau nei visada – ne spalio, o rugsėjo mėnesį.

Ar buvo Kamajų ežeras?

Kamajai – miestelis Rokiškio rajono savivaldybėje, kurio keturkampė aikštė – urbanistikos paminklas. Jame nuo 1909 metų stovi didinga Šv. Kazimiero bažnyčia, šventoriaus koplyčia (XX a. I p.), veikia Antano Strazdo gimnazija, biblioteka. Per miestelį teka upelis Šatekšna. 

Kaip pasakojo Kamajų miestelio bendruomenės pirmininkė mokytoja Jolanta Vygėlienė, miestelio vardo kilmė neaiški. Kai kurie tyrėjai mano, kad kažkada buvęs ežeras Kamajys ar upė Kamaja, tačiau apie Kamajus tokių vandenvardžių nėra minima. Pasak J. Vygėlienės, labiau  įtikinama versija, kad vietovardis yra perkeltinis – galbūt į vietovę iš dabartinėje Baltarusijoje prie Lietuvos sienos esančio miestuko Kamojų (netoli Adutiškio, kaip pastebima Vikipedijoje, ten dar ir dabar yra lietuvių) atvyko koks žmogus, galbūt dvarininkas ir pavadino gyvenvietę savo gimtinės garbei. Nes 1541 metais minimas Kamajų dvaras, iš pradžių priklausęs Kamajevskiams.

Kodėl sumanyta Kamajus šiemet skelbti mažąja kultūros sostine Panevėžio apskrityje? Pasak Kamajų seniūnės Linos Zolubienės ir miestelio bendruomenės pirmininkės J. Vygėlienės,  toks sumanymas brandintas jau senai. Buvo pateikta paraiška, ją patvirtinto. 

„Kultūros srityje seniūnijoje dirba brandūs, kūrybiški žmonės, jie labai gražiai bendrauja ir bendradarbiauja su bendruomenėmis ir seniūnija. Kai yra toks branduolys, nebaisūs jokie iššūkiai. Žodžiu, jau­tėmės pribrendę, kad Kamajai taptų Mažąją kultūros sostine. Turim ką parodyti žmonėms. Ir mūsų tradicinis renginys „Kuc, kuc Kamajuos“ turi išliekamąją reikšmę“, – sakė pašnekovės. 

Po Strazdo sparnu 

Kamajų miestelio bendruomenės pirmininkė prie paminklo kunigui poetui Antanui Strazdui (1760– 1833) centrinėje miestelio aikštėje, kurioje 1933 m. pastatytas ir paminklas šiam išskirtiniam dvasininkui, pasitiko grupę žurnalistų. 

J. Vygėlienė, pastebėjo, kad faktų apie A. Strazdo biografiją labai mažai, todėl jis tapo pusiau legendiniu asmeniu. Žinoma, kad gimė baudžiauninko šeimoje, vaikystėje ganė gyvulius, paaugęs padėjo tėvams. Baigęs kunigų seminariją, dirbo Kupiškyje, vėliau – mažose parapijose, kol 1820 metais persikėlė į Kamajus. Nuolatinių pareigų neturėjo, gyveno sunkiai, iš atsitiktinių dvasininko patarnavimų ir išsinuomotos žemės. Už „elgesį ne pagal luomo pašaukimą“ buvo suspenduotas ir uždarytas į Pažaislio vienuolyną. Iš jo savavališkai pasitraukė ir grįžo į Kamajus, kur mirė ir palaidotas. Gyvam esant išleista tik viena jo poezijos knygelė „Giesmės svietiškos ir šventos“, bet daug jo eilėraščių virto liaudies dainomis.

„Kamajai ne kartą degė, pro jį ėjo fronto linijos. Mūsų miestelyje buvo labai sunkus pokaris. Jeigu centrinė aikštė prakalbėtų, labai daug skaudžių istorijų papasakotų. Kamajuose buvo ir pati didžiausia žydų bendruomenė rajone, čia buvo ir špitolė, sinagoga, pirtis, žinome ir namą, kuriame gyveno rabinas. Dabar yra didžiausios žydų kapinės rajone“, – pasakojo J. Vygėlienė, pastebėjusi, kad Kamajai – miestelis po A. Strazdo sparnu. Įdomu, kad A. Strazdui skirtame paminkle nėra nė vienos kulkos žymės, o Kamajų bažnyčia per karą stipriai nukentėjo.

Muziejėlis ir herbas

Po trumpo miestelio pristatymo J. Vygėlienė pakvietė į A. Strazdo muziejų Šv. Kazimiero bažnyčios šventoriuje stovinčioje koplyčioje. Akmeninė koplyčia buvo naudojama kaip šarvojimo salė, sandėlis bei kitoms reikmėms, o prieš trejus metus tapo muziejėliu. Ta nedidelė 23 kv. m. patalpa, pasitelkus šiuolaikines technologijas, sutalpina ir A. Strazdo, ir viso miestelio istoriją, kuri de­mons­truojama ant visų pastato sienų. 

Kamajų herbe pavaizduota mies­telio kvadrato formos aikštė ir kelių sankirta, o geometrinės figūros centre esantis strazdas simbolizuoja čia gyvenusį poetą, kun. Antaną Strazdą, kuriam aikštėje pastatytas paminklas.

Istorinio herbo Kamajai neturėjo, dabartinis patvirtintas 2005 metais. Buvęs Kamajų seniūnijos seniūnas, anksčiau – ir kolūkio specialistas, pirmininkas Vytautas Vilys prisiminė,  kad 2002 metais pas vieną kamajiškę jis pastebėjo Kanados lietuvių laikraštį, kuriame buvo aprašomi 1905 metų įvykiai, kai žmonės nuvertė caro valdžią ir įkūrė Kamajų respubliką.  Tada jam kilo mintis padaryti šventę ir paminėti Kamajų respublikos 100-metį bei tai progai sukurti  Kamajų herbą. Sutiko dailininką kamajiškį Jokūbą Zovę, jis taip pat ištarė galvojęs apie miestelio herbą. Ir mano, kad jame turėtų būti miestelio aikštė, kelių Vilnius–Ryga ir Panevėžys–Daugpilis sankirta. O ką dar pavaizduoti?

V. Vilys sakė, kad svarstant, kas galėtų būti pavaizduota seniūnijos heraldikoje, idėjų būta įvairių. Siūlyta vaizduoti senojo dvaro, užeigos namų kolonas, žiestus molinius puodus ir baronkas, kuriais garsėjo Kamajų turgūs. O šie buvo žinomi visoje šalyje, tarpukario metų periodika, rašydama apie grūdų kainas šalyje, paprastai pateikdavo informaciją iš dešimties šalies turgų, tarp jų – ir Kamajų. Tada kažkas prisiminė kunigą Strazdą, Strazdelį – jis įžymybė, įdomus žmogus, čia dirbęs ir palaidotas. Ši mintis visiems labai patiko, o žmogaus ir šios rūšies paukščio paralelė visiems lengvai suprantama. 

Džiaugiasi naujais suoliukais

Kuo šie metai ypatingi miesteliui? To pasiteirauti kamajiškiai pirmiausiai prisiminė liepos mėnesį vykusį medžio drožėjų plenerą, per kurį Vidmantas Zakarka iš Panemunėlio, Eduardas Titas iš Miežiškių ir Vidas Jatulevičius iš Vabalninko padarė keturis suoliukus, skirtus iškilioms Kamajų krašto asmenybėms: Antanui Strazdui,  aktoriui Ferdinandui Jakšiui (1937–2022), išeivijos rašyto­jai, JAV lietuvių visuomenės veikėja Alei Rūtai (1915–2011), buvusiam ilgamečiam mokyklos direktoriui istorikui Alfonsui Vasiliauskui, su­kau­pusiam daug istorinės medžiagos apie šį miestelį ir aplinkinius kaimus.

„Pleneras mūsų Kamajams buvo tikrai neeilinis įvykis, drožėjai besidomintiems pravedė ir edukacinių pamokėlių. Suoliukai „nutūpė“ Alės Rūtos alėjoje, pėsčiųjų take, kuris mokytojus ir moksleivius, visą mūsų bendruomenę veda į gimnaziją“, – sakė Kamajų seniūnijos seniūnė L. Zolubienė. 

O kultūros darbuotoja Sigita Gasiūnienė-Bracienė pridūrė, kad tapdami Mažoji kultūros sostine kamajiškiai galvojo, kad ta proga reikia ne tik renginių,bet ir ką nors labiau apčiuopiamo, materialaus padaryti, ir taip įamžinti šį įvykį. Tad plenere sukurti darbai tą ir darys.

„Kuc kuc Kamajuos“  

Šiemet tradicinė „Kuc kuc Kamajuos“ šventė vyksta anksčiau nei įprastai – ne spalio mėnesio antrą savaitgalį, o rugsėjo 27–29 dienomis, kad nesutaptų su Seimo rinkimais. Šiemet ši šventė miestelyje vykta jau 41-ąjį kartą. Kaip pastebėjo V. Vilys, ši šventė išsivystė iš tradicinių kolūkio Derliaus švenčių ir Rožinės atlaidų. Kažkada buvo svarstyta ją rengti tik kas antrus metus, bet atkaklūs žmonių pasiteiravimai, ar bus šventė, neleido to įgyvendinti.

Kultūros darbuotojai sakė, kad laikomasi tradicijos renginio ašimi laikyti ne kviestinių žvaigždžių koncertą, o kermošių. Nors šventėje  visko bus daug: vyks sporto, šaškių ir šachmatų varžybos, klasikinės ir populiariosios muzikos koncertai, bus edukacijų, autoorientacinės varžybos, spektaklis suaugusiems ir vaikams. Na, o sekmadienį, po šv. Mišių, kuriose dalyvaus Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto dekanas diakonas Benas Ulevičius, giedos Vismantė Benkunskienė, miestelio centrinėje aikštėje vyks koncertas ir turgus, į kurį suvažiuos daug prekeivių – nuo tautodailininkų iki įvairiausių skanėstų ir augalų pardavėjų. 

„Ši tradicinė kasmetinė šventė į Kamajus pritraukia labai daug žmonių, todėl ir jos programa labai įvairi, kad būtų pasirinkimo įvairaus amžiaus ir skonio žmonėms. Nors kasmet būna kažkas išskirtinio. Šiemet šventės atidarymas vyks Daivos ir Henriko Mickūnų sodyboje Galukiemio gatvėje, ten bus rodomas ir spektaklis“, – pasakojo J. Vygėlienė.

Šventėje atkreipiamas dėmesys ir iš šio miestelio kilusius, jį garsinančius žmones, ką nors įdomaus jame nuveikusius kraštiečius, nusipelniusiems Kamajams žmonėms įteikiami ordinai. Pernai vyko Kamajų ordininkų susitikimas, o šiemet per šventę bus pristatytas šviesaus atminimo Kamajų gyventojos Petronėlės Vaškevičienės (Merkytės) kūrybinių darbų albumas „Išsiuvinėtas gyvenimas“. Leidinį pristatys dukra, taip pat kamajiškė Žėrutė Semaškienė. 

Lai kartos būna kartu

S. Gasiūnienė-Bracienė pridūrė, kad ši šventė kasmet auga, stengiamasi daryti viską, kad ji būtų kuo įdomesnė ir suteiktų miestelio gyventojams ir svečiams nepamirštamų akimirkų. 

„Kuc kuc Kamajuos“ sujungia bendruomenę, atgaivina miestelį, kuris tampa kupinas šypsenų, draugiškų rankų paspaudimų ir vaikų juoko“, – sakė kultūros darbuotoja.  Ir pabrėžė, kad projektu „Kamajai – mažoji kultūros sostinė“ siekta išjudinti kartas – seniūnijoje senyvi žmonės aktyvūs, o jaunimas – vis atokiau, šone. Šventės šūkis „Kartos kartu“ byloja norą ir pastangas jungti šeimą, gimines, įvairių bendruomenių žmones.

Projekto „Kamajai – mažoji kultūros sostinė“ atidarymui buvo pastatytas spektaklis pagal Alės Rūtos kūrinėlius vaikams „Nunešk, upeli, žąsų vargus“, kuriame vaidino ir vaikai, ir vyresnio amžiaus žmonės. Projekto uždarymui planuojamas spektakliukas apie Antaną Strazdą, kuris vaidinti sukvies irgi įvairaus amžiaus žmones. 

Išleista ir knyga apie bažnyčią

Tad švente „Kuc kuc Kamajuos“  rudens kultūriniai renginiai tik prasidės. S. Gasiūnienė-Bracienė sakė, kad seniūnijų bendruomenės ruošiasi gerumo renginiui – su koncertais, kepiniais, rankdarbiais aplankys senelių namus, socialinių paslaugų centro lankytojus. 

O gruodžio 13 dieną Salų dvare numatytas Mažosios kultūros sostinės uždarymo renginys, kuriame bus daug apdovanojimų, koncertas ir spektaklis.

Trinavė Kamajų Šv. Kazimiero bažnyčia, tituluota vienintelio Lietuvos šventojo – Karalaičio Kazimiero vardu, Mažosios kultūros sostinės metais tai pat  sulaukė dėmesio. VŠĮ „Vilniaus milžinai“ išleido knygą „Kamajų Šv. Kazimiero bažnyčia“ (sudarytojas yra Vakaris Deksnys). Joje daug dėmesio skiriama bažnyčios istorijai, puošybai, vertybėms ir čia tarnavusiems kunigams, parapijos ir miestelio šventėms bei kasdienybei. Ši Kultūros paveldo departamento ir privačių rėmėjų lėšomis išleista gausiai iliustruota knyga miestelio bendruomenei ir svečiams buvo pristatyta šių metų pradžioje, vasario mėnesį. 

Rokiškio rajonas
Autorės ir Kamajų seniūnijos nuotraukos

„Abipus Nemuno“, 2024 m. rugsėjo 27 d., nr. 18 (219)