Per atlaidus įamžino 1863 metų sukilimo didvyrius

Istorijos vingiai

Aldona Ramanauskienė

ANTAŠAVA. Rugpjūčio 18 dieną Šv. Hiacinto (Jackaus) parapijos žmonės rinkosi į titulinius atlaidus. Šį kartą jie buvo išskirtiniai – kartu surengtas 1863–1864 metų sukilimo 160-ųjų metinių minėjimas. Atlaidai prasidėjo šv. Mišiomis Šv. Hiacinto (Jackaus) bažnyčioje, jas aukojo Lietuvos karinių oro pajėgų kapelionas kun. Virginijus Veilentas ir parapijos klebonas kun. teol. dr. Rimantas Gudelis. Šv. Mišiose giedojo Palėvenės Šv. Domininko parapijos choras (vadovė Gintautė Bakanavičienė).

Kunigas Virginijus homilijoje sakė, kad „šiandien nulenkiame galvas prieš šviesų atminimą tų paprastų žmonių, kurie paguldė galvas puoselėdami laisvės daigą, turėjusį prasiveržti pro rusišką priespaudą ir išaugti į gražų laisvos Lietuvos medį“. Kun. R. Gudelis kalbėjo, kad šiandien minimi ne tik Šv. Hiacinto atlaidai, bet ir prisiminti įvykiai prieš 160 metų, kai Daršiškių miškuose žuvo kun. A. Mackevičiaus būrys ir paragino melstis už jo vėlę. Po šv. Mišių pašventinti trys koplytstulpiai. Pirmiausia atlaidų dalyviai rinkosi prie medžio drožėjo iš Vabalninko Vido Jatulevičiaus medžio skulptūros, skirtos kun. Antanui Mackevičiui atminti, pastatytos Antašavos miestelio aikštėje šalia varpinės. Šį koplytstulpį pašventino kun. V. Veilentas. Skambėjo Palėvenės Šv. Domininko parapijos choro atliekamos patriotinės dainos. Kunigas Virginijus pašventino dar du koplytstulpius, skirtus Antašavos dvaro sukilėliams Daršiškių miške  prie rodyklės į sukilėlių žūties vietą. Tai tauragiškio Nerijaus Alšausko „Sukilėliai“  ir  medžio meistro Eugenijaus Rim­džiaus iš Pakruojo „Už jūsų ir mūsų laisvę“. Buvo iššautos garbės salvės. Susirinkusius pasitiko ir vaišino ūkininkas iš kaimyninio Žiežmariškių kaimo Ričardas Barzdenis.

Nusipelniusio Lietuvos medžio skulptoriaus Adolfo Teresiaus koplytstulpį „Sukilėlių motinoms“  Gikonių kaimo kapinaitėse šalia kop­ly­čios pašventino kun. R. Gudelis per Šv. Lauryno atlaidus Gikonių koplyčioje rugpjūčio 10 dieną.

Įspūdingą reginį dovanojo  karo istorijos rekonstrukcijos klubai iš Lenkijos Balstogės miesto ir Lietuvos, pristatę sukilėlių ir caro kareivių mūšio rekonstrukciją Antašavos dvaro medžių paunksmėje koncertavo bardai Giedrius Arbačiauskas, Gediminas Storpirštis, Živilė Mackevičiūtė bei Veronika Povilionienė su ansambliu ,,Blezdinga“ 3,2 metro aukščio skulptūras pagamino medžio drožėjų plenero dalyviai.

Šio prasmingo projekto sumanytojai ir mecenatai – Antašavos Šv. Hiacinto ir Palėvenės Šv. Domininko parapijų klebonas, istorijos žinovas ir puoselėtojas kun. Rimantas Gudelis ir Kupiškio rajono savivaldybės meras Algirdas Raslanas. Šiems garbingiems žmonėms esame dėkingi, kad šie įvykiai buvo prisiminti ir įamžinti.

Rusijos imperijos pralaimėjimas Krymo kare 1853–1856  metais len­kams ir lietuviams suteikė vilties, kad bendromis pastangomis pavyks išsivaduoti iš rusų priespaudos ir mūsų tautoms. 1863 metais Varšuvoje  prasidėjo sukilimas prieš Rusijos imperiją. O kuo mums lietuviams, šis įvykis buvo reikšmingas? Ko siekė ir už kokias vertybes kovojo sukilimų rengėjai? Koks galėjo būti Lietuvos likimas, jei sukilimą Lietuvos sukilėliai būtų laimėję? Lietuvoje sukilėliams iš pradžių vadovavo karininkas Zigmas Sierakauskas. Jo sukilėlių rink­tinė apie 2500 žmonių Raguvos miškuose sumušė caro kariuomenės pėstininkų kuopą ir ulonų eskadroną, o prie Medeikių susikovė su kitu rusų kariniu daliniu ir privertė jį trauktis. Biržų kautynėse Z. Sierakauskas buvo sunkiai sužeistas ir pateko į nelaisvę. Karo teismo sprendimu buvo pakartas Vilniuje, Lukiškių aikštėje. Užkastas su kitais sukilėliais Gedimino kalne. Toks pat likimas laukė ir kito sukilėlių vado Kosto Kalinausko, kuris rūpinosi sukilimo propaganda, ginklais ir instrukcijų rengimu. Vadovaudamas sukilimui slapta gyveno Vilniuje. Jis siekė didesnės Lietuvos ir Gudijos autonomijos nuo Varšuvos. Suimtas 1864 metų vasario 9 dieną. Karo lauko teismas nuteisė jį mirties bausme. Pakartas Vilniuje, Lukiškių aikštėje, užkastas Gedimino kalne. Jo kaip kitų sukilėlių palaikai buvo rasti ir atpažinti 2017 metais o 2019 m. lapkričio mėnesį perlaidoti Rasų kapinių koplyčioje.

Lietuvoje pirmieji sukilo kun. Antano Mackevičiaus vadovaujami valstiečių dalgininkai. Kun. A. Mackevičius buvo vienas iš svarbiausių sukilimo Lietuvoje vadų. Carinė valdžia jį įvardijo kaip „svarbiausią ir veikliausią sukilimo Lietuvoje agitatorių“. Kunigas pirmasis Lietuvoje iš Paberžės bažnyčios sakyklos perskaitė sukilėlių atsišaukimą, o vėliau su 300 valstiečių, ginkluotų medžiokliniais šautuvais ir dalgiais, išėjo į Krekenavos miškus. Kun. A. Mackevičius dalyvavo 22 kautynėse. Nė karto nebuvo  sužeistas. 1863 metų gruodžio mėnesį suimtas keliaujant į Lenkiją. Nuteistas mirties bausme. Pakartas Kaune 1864 m. gruodžio 28 d. Sukilimas baigėsi 1864 metų žiemą. Po to prasidėjo dar baisesni dalykai – sukilėlių tardymai, teismai. Žymiausi vadai nubausti mirties bausme, aktyvūs sukilėliai ištremti arba atsidūrė katorgoje. Sukilėlių rėmėjai buvo plakami rykštėmis. Caro valdžia ėmėsi represijų prieš sukilimo dalyvius. Suvaržyta Katalikų Bažnyčios ir jos dvasininkų veikla, uždrausta lietuviška spauda. 

Sukilimas neaplenkė ir Kupiškio krašto. Daršiškių kaimo apylinkėse, Kudgirio miške, prie Kiaulėdžių ir Daršiškių, 1863 m. lapkričio mėnesį 92-iejų sukilėlių būrys, vadovaujamas Pačeraukštės dvaro bajoro Eliziejaus Liutkevičiaus (1825–1863), slapyvardžiu Liudobronskis, susikovė su Rusijos imperijos kariuomenės papulkininkio Karpovo vadovaujama 4-ąja šaulių bataliono kuopa ir 20 kazokų. 

1863 metų sukilime aktyviai dalyvavo apie 50 Antašavos ir jos apy­lin­kių gyventojų. Daugiausia jų susibūrė į Eliziejaus Liutkevičiaus būrį. Po 1863m. lapkričio 11 dienos įvykusio mūšio su rusų kariuomene ties Daršiškiais, dalis sukilėlių žuvo ir palaidota Gikonių kapinėse, o vado Eliziejaus Liutkevičiaus palaikai atvežti į Antašavą, kur suvaryti žmonės turėjo jį atpažinti. Vėliau palaikai išvežti į Panevėžį. Jo kūną kazokai užkasė Panevėžio šiaurės vakarinėje dalyje, Plukių sodžiaus lauke, dabartinėje Smėlynės aikštėje, o kapą sutrypė arkliais. Šiuo metu  kapą žymi paminklas. Septyni sukilėlių kūnai palaidoti Gikonių kapinėse, šalia koplyčios, 20 sukilėlių ištremta į Tobolsko guberniją, o apie 15 laimingai išsislapstė. Antašavos filialistas kun. Antanas Rubavičius (dirbo 1863-1864 metais) nužudytas bažnyčioje. Kitas filialistas kun. Kazimieras Adomavičius (dirbęs 1864-1866 metais) caro valdžios nubaustas 50 rublių bauda ir 5 parų areštu už tai, kad aukojo šv. Mišias už žuvusio sukilėlio Kušelevskio vėlę. Sukilime dalyvavo ir į Sibirą ištremti Kazimiero Antoševskio sūnūs Jonas ir Aleksandras. Jiems priklausantis turtas caro 1865 12 10 įsaku konfiskuotas, o likusi dvaro dalis sekvistruota.

Kupiškio rajonas

„Abipus Nemuno“, 2024 m. rugsėjo 27 d., nr. 18 (219)