Pilkieji didvyriai – kunigai knygnešiai
Lina ERINGIENĖ
ŠAKIAI. Balandžio 29 dieną Šakių viešojoje bibliotekoje vyko Lietuvos nacionalinės bibliotekų savaitės, kurios šūkis „Skaityk tarp eilučių“, šventė.
Žurnalistė, rašytoja Virgina Šukytė pristatė knygą „Pilkieji didvyriai. Slaptos ir pavojingos knygnešių kelionės“. Jai talkino aktorė, Klaipėdos universiteto doc. Virginija Kochanskytė, leidyklos „Andrena“ vadovė Nijolė Petrošienė.
Susirinkusieji turėjo ypatingą progą pasinerti į Lietuvos istorijos fenomeną – knygnešystę. Rašytoja atskleidė knygnešių dvasinę stiprybę, sumanumą ir pasiaukojimą, primindama, kad tai – svarbi mūsų tautos vertybė. Per 40 spaudos draudimo metų Lietuvoje veikė apie 2000 knygnešių ir 5000 daraktorių – slaptųjų lietuviškų mokyklų mokytojų. Buvo išleista ir išplatinta 1830 pavadinimų leidinių lotyniškais rašmenimis, kurių bendras tiražas siekė 6 milijonus egzempliorių. Caro valdininkai atėmė ir sunaikino tik apie 8 % tiražo, taigi dauguma lietuviškų knygų ir laikraščių pasiekė skaitytojus.
Ypač aktyviai veikė Sudargo parapijos klebonas kun. Martynas Sederevičius. Nuo vaikystės jis žavėjosi savo mokytoju – Lukšių kunigu Antanu Tatare, o kunigu jį įšventino vyskupas Motiejus Valančius, pakviesdamas talkinti lietuvių tautos doros, švietimo, blaivinimo darbe. Darbštus, iniciatyvus kunigas subūrė knygnešių tinklą, išplėtodamas jį po visą Sudūvą ir daug plačiau. Suorganizavo net dvi knygrišyklas Rėžgalių ir Grinaičių kaimuose. Surado daug neįtikėčiausių būdų nelegaliam ir labai pavojingam užsiėmimui – rengti, versti, spausdinti, gabenti ir platinti draudžiamuosius lietuviškos spaudos leidinius. Būdamas asketas, visas santaupas skyrė lietuviškoms knygoms. Pats jas leido ir veltui dalijo. Parengė ir išleido apie 30 knygelių ir maldaknygių. Knygų platinimą laikydamas ypač svarbiu reikalu, pats tapo knygnešiu, subūrė ir išugdė daug padėjėjų, tarp kurių buvo kunigai: Pranciškus Būčys iš Gelgaudiškio, Silvestras Petrika iš Slavikų, Antanas Vytartas iš Žemaitijos ir kiti. Kun. Martynas Sederevičius draudžiamąją lietuvišką spaudą po tolimiausias parapijas Suvalkijoje ir Žemaitijoje veždavo vežimu, daugiausia naktimis. Vežime-brikutėje buvo įtaisyta dviguba dugninė ir dvidugnis lovelis, skirtas arklio pašarui. Tarp tų dviejų dugnų buvo slepiama spauda. Knygų nuveždavo Riaubams (Pusdešrių k.), Jokūbėliui (Menčikių k.), Pikčilingiams (Kiaulupių k.), Kasperavičiams, Banaičiams (Vaitiekupių k.), Dėdinams, Jurgilams ir kitiems knygnešiams. Draudžiamieji lietuviški leidiniai pasiekdavo Seinų kunigų seminariją, Kauną ir kitur. Kunigas buvo drąsus ir atsargus, ištvermingas ir sumanus – mokėjo pasinaudoti caro valdininkų silpnybėmis, ypač polinkiu į alkoholį. Už pinigus spaudinius padėdavo pernešti net muitininkai. Gausiai pavaišindavo atvykusius daryti kratų, todėl ir knygų nė karto nerado.
Šioje knygoje nemažai rašoma ir apie kitus Šakių krašto knygnešius – Antaną Baltrušaitį (Antanėlį), jo žmoną Oną Ryklikytę, Juozą Pavalkį (Vijūną) ir kt. Daug dėmesio skirta dr. Vincui Kudirkai, Juozui Bagonui, būsimajam prezidentui Kaziui Griniui.
Knyga parašyta paveikiu, gyvu stiliumi. Skaitytojas pasijus tarsi laiko mašina persikėlęs į senovinį Lietuvos kaimą, kai žmonės važinėjo arkliais, dėvėjo naminio audimo drabužius, avėjo klumpėmis, pasišviesdavo žibalinėmis lempomis ar žvakėmis, bet nuveikė didžių ir prasmingų darbų.
Aktorė Virginija Kochanskytė kvietė įveikti likimo spąstus, rašyti dienoraščius, kad liktų prisiminimai ir Lietuvą sudėti į širdis. Ji įtaigiai skaitė Vinco Kudirkos, Česlavo Milošo, Sigito Gedos kūrybą.
Autorės nuotrauka
„Abipus Nemuno“, 2026 m. gegužės 22 d., nr. 10 (259)