Pirmojo Lietuvos Prezidento jubiliejus

Julė Kilčiauskienė

Piemojo Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos giumimo 150-osios metinės – tai džiugi šventė! Malonu būtų ją pradėti paties Prezidento kalba. Tačiau, manau, nesupyksit, jei pasielgsiu kiek kitaip. „Lietuvos aide“ radau ne mažiau tai progai tinkantį Rimvydo Žiliuko straipsnį „Kaip vertinti Antaną Smetoną?“

Taigi ištrauką iš jo ir pacituosiu: 

„Išanalizavus A. Smetonos veiksmus 1940 m. birželio 14-15 dienomis, pamodeliavus kitokius galimus jo veiksmus ir palyginus Lietuvos teritorijos 1939-1945 metų pokyčius su kitų, tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos buvusių valstybių teritorijų 1938-1945 metų pokyčiais, peršasi tokios IŠVADOS:

1) Antano Smetonos veiksmai 1940 m. birželio 14-15 dienomis buvo patys optimaliausi, o įvairūs kitokie jo veiksmai galėjo duoti tik arba tokius pačius rezultatus, arba galėjome likti be Vilniaus;

2) visų 1938 metų vasarą tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos buvusių valstybių teritorijos sumažėjo, išskyrus Lietuvą, kurios vienintelės teritorija 14 % padidėjo.

Remiantis tuo reikia KONSTATUOTI, kad Antano Smetonos veiksmai 1940 m. birželio 14-15 dienomis, ginant Lietuvos teritorinį vientisumą, buvo išmintingi ir sudarė sąlygas Lietuvai pasiekti pačius geriausius rezultatus, kokius tada tik galima buvo pasiekti tuometinėmis sąlygomis, t.y. atgauti Vilnių!

Įvertinus dar ir tai, kad A. Smetona daugiausiai nusipelnė:

– atkuriant Lietuvos Nepriklausomybę 1918 metų vasario 16 dieną,

– tarpukariu prikeliant pilnavertiškam gyvenimui rusų, lenkų ir vokiečių niekintą lietuvių tautą, reikia pripažint, jog Antanas Smetona buvo XX amžiaus pirmos pusės iškiliausias Lietuvos politikas!“ 

Tiek žinių iš „Lietuvos aido“.

*  *  *

Turėtume būti dėkingi, kad Ukmergės rajono savivaldybė ėmėsi rengti Smetoninių šventę. Juk gera ir sveika yra ne tik kaimų keleliais saulėtą vasaros dieną pakeliauti, Lėno bažnyčią aplankyti, Mišiose už prezi­den­tą Antaną Smetoną (Dieve, dovanok Jam dangų) pasimelsti, geros muzikos pasiklausyti, ir nenuoramos, visur suspėjančio vyskupo emerito Jono Kaunecko labai gražų ir teisingą pamokslą išgirsti. 

… Štai ir paminklas, visai netoli gimtųjų namų Užugiryje, savo paties statytos mokyklos kieme išdygęs. Kaip gerai, kad ne Vilniuje, sako ten valdininkija nenorėjo jo priimti. Gal gėdijosi valstiečių vaiko, o gal savo elgesio?.. 

Šventės organizatorė Ukmergės kraštotyros muziejaus direktorė Violeta Reipaitė visų  savivaldybų, iš kurių kilę signatarai, atstovus kvietė, ir Vasario 16-osios signatarų klubo narius,  ir visą Lietuvą per televiziją ankstų rytą į šventę ragino atvykti. Kvietė ir Prezidento gimines, gyvenančius Amerikoje. Skaudu, kad į pakvietimus jo artimieji nieko neatsakė nei dabar, nei anksčiau…

Aplankome Smetonų sodybos pamatus, prezidento sesers Julijonos namuką greta, dabar jis tuščias. Sėdame į automobilius ir riedame į dvarą. Čia tiek erdvės, tiek laisvės – vieni jų skuba signatarų alėja. Ten toli, alėjos gale, pagerbiami pirmieji Lietuvos signatarai, jiems ir visiems dainuoja Vilniaus „Varpo“ vyrai, beje, jie ir Prezidento paminklą pagerbė savo gražiomis dainomis. Kiti gamta ir ramybe grožisi arba jau eina link rūmų, vaikštinėja dvaro teritorija ar būriuojasi išalkę prie skanumynų. Štai vienas verslininkas atsivežęs visą šakočių gamybos „aparatūrą“ moko kepti šakočius. 

Vaikštome po Prezidento rūmų apartamentus. Daug čia visko, verta užsukti, susipažinti. Už meninę renginio dalį dvare atsakinga VšĮ „Kauno Santaka“. Scenarijų rengė kultūrinės veiklos vyr. vadybininkė Daiva Morkūnaitė. Čia pradėjusi dirbti ji įvedė tradiciją iš balkono – „Kalba Lietuvos prezidentas Antanas Smetona“. Tekstą sumontavo iš prezidento A. Smetonos pasisakymų. Anksčiau dirbusi Kauno savivaldybėje ją ruošdavo paminėjimuose Istorinėje prezidentūroje. Beje, „Prezidentą“ paskolino Kauno muzikinis teatras. Žmonių daugybė, ir ne mūsiški, sakyčiau, prieš šimtą metų gyvenę, tokie puošnūs, skrybėlėti, kaip ir pats Preziden­tas (netikras, bet panašus – su barzda ir lazda).

Tuojau prasidės koncetas. Jį atlieka ansamblis „Ainiai“ su solistu Rai­mondu Baranausku. Labai karšta diena. Ne visi susėdę priešais sceną klausosi. Garsiakalbiai toli siekia… Vieni po medžiais ant suoliukų įsikūrę, kiti pavėsinėse, dar kiti štai jau maudosi ežere… Aš žingsniuoju prie ežero. Čia yra Prezidento pirtelė. Ant durų užrašas, kad dabar nedirba… Niekis, prie jos suolas ir stalas. Kaip tik man. Koncertas eina į pabaigą. Apibendri­nant renginį, šmėsteli kelios mintys. Būtų gerai, kad į kitas Smetonines daugiau jaunimo atvyktų. Nors ir atostogos, gal ir mokyklos kiek įsijungtų. Tai būtų  patriotinis-tautinis ugdymas, kurio dabar nei girdime, nei matome. Beje, ir šauniosios močiūtės galėtų daugiau vaikų ir vaikaičių atsikviesti. Tai jų pareiga perduoti tradicijas. 

Dėkojame Ukmergės rajono savivaldybei už rūpestį, dėmesį ir renginiui skiriamas lėšas.

Deja, grįžusi iš šventės įsijungiau kompiuterį ir „Respublikoje“ radau straipsnį, kad Gabrielius Landsbergis, kaip tas Smetona, esą nori bėgti per upelį iš Lietuvos… Nustebau ir pasipiktinau: 34 metus gyvename laisvoje, nepriklausomoje Lietuvoje, o kažkas tokias nesąmones peizėja ir jas dar straipsnyje Seimo narė pakartoja. Tai reiškia, kad žmonės iki šiol nežino, kas įvyko 1940-ųjų birželio 14-15 dienomis! Kodėl iš Lietuvos pasitraukė prezidentas Antanas Smetona? Juk ir įvairiuose leidiniuose, ir internete apie tai daug rašė istorikai, tarp jų ir dr. Alfonsas Eidintas. Dėl viso pikto ir aš pateiksiu trumputę santrauką iš jo knygos „Lietuvos Respublikos prezidentai“. Štai kaip rašoma apie tas dienas, remiantis įvairiais šaltiniais (kalba netaisyta).

Birželio 14 gavę iš Maskvon iškviesto min. pirm. Urbšio žinia, kad Molotovas žada Lietuvai labai daug baisaus. Birželio 15-osios naktį apie 1-2 val. prezidentūroje rinkosi mi­nis­trai ir kiti aukšti pareigūnai. Gauta Molotovo telegrama. Ją šifruojant atėjo Urbšio bei Natkevičiaus pranešimas iš Maskvos. Molotovas reikalavo: 1) generolą Skučą ir direktorių Povilaitį atiduoti teismui nubausti, 2) paleisti esamą Ministrų Tarybą ir sudaryti naują tokią, kuri būtų „priimtina“ Sovietams, 3) priimti Lietuvon raudonosios armijos tiek ir tose vietose, kiek ir kur Maskvos bus nurodyta. Ultimatumui svarstyti buvo likę 3 val. (iki 9 val ryto). Prezidentas nesutiko teismui atiduoti gen. Skučo ir direkt. Povilaičio, nesutiko ir su trečiuoju reikalavimu. Jis reikalavo priešintis ginklu. Tačiau kiti – vieni svyruodami dar, kiti juos perkalbėdami pasipriešino Prezidentui: reikia pasiduoti sovietams ir įvykdyti visus jų reikalavimus, nekariauti su jais. Prezidentas buvo prisiekęs Lietuvos suvenerumą. Jei sutiktų su Sovietų reikalavimais, tai būtų lygu savo krašto išdavimui, savo asmenybės sunaikinimui ir negarbės užtraukimui savo tautai. Prezidentas turėjo pasiryžti  kaip jam konstitucija leidžia – atsistatydinti arba pavesti savo pareigas laikinai eiti ministrui pirmininkui. Visi posėdžio dalyviai pasisakė už tai, kad Preziden­tas neatsistatydintų, o tik kurį laiką pasiimtų atostogų. Jo pasišalinimas buvo būtinas. 15 val. A. Smetona atsisveikina su ministrais ir ministerijos darbuotojas. O per radiją jau skamba karo vado Vitkausko įsakymas Lietuvos kariuomenei draugiškai sutikti papildomus Raudonosios armijos dalinius. Neilgai trūkus per Žaliakalnį ir kitas miesto vietas ima plūsti rusų kariuomenė. 

15 dieną, 16.40 val. iš Kauno pajuda Prezidento ir jį lydinčių mašinų kolona: vienos per Panemunę, kitos per Vytauto Didžiojo tiltą. Kartu su Prezidento šeima (sūnus su žmona ir dukra su vyrų, žmona važiuoja iš Užulėnio) vyksta pulk. Žukaitis, mjr. Jasiūnas, ltn. Mikoliūnas, dar keli žmonės. Gen. Musteikis prisijungia jau Kybartuose. Vos išvažiavę iš Kauno sužino, kad Dekanozovas ir Pozdniakovas atskrenda į Kauną. Kybartuose, Musteikio paskatintas norėjo Prezidentas nors simboliškai pasipriešinti Raudonajai armijai. Buvo iškviestas būrys iš Marijampolės, tačiau kelyje juos sustabdė Prezidento parsivežti („kaip prekės“ – Žilinskas) vykstanti delegacija (min. Galvanauskas, gen. Talat-Kelpša ir Žemaitis). Jie liepė grįžti būriui į Marijampolę. Kybartuose Prezidentas kiek apsistoja. 22 val. aplinkiniais keliais, vengdama susidūrimo su sovietais, iš dvaro atvyksta žmona. Ministras pirmininkas Merkys, vaduojantis Pre­zi­den­tą, skam­bina ir verkdamas maldauja, kad Prezidentas grįžtų į Kauną, jam baisu. Prie telefono Žilinskas pakvietė gen. Musteikį irgi prašė Prezidentą sugrįžti. Baigęs pokalbį gen. Musteikis pasakė, kad nei minutės negalima gaišti, tuojau turime pervažiuoti sieną. Deja, tiltas per Širvintą uždarytas. Į prezi­dentą atsukti pasienio Lietuvos sargybinių šautuvai. (O juk prieš valandą praėjimas buvo laisvas visiems, norintiems pasitraukti). Su vieno policininko ir Kybartiečio pagalba pavyko kiemais pasiekti upelio brastą ir jį perbristi. Tačiau laukė naujos bėdos. Vokietija nesutinka leisti joje gyventi Lietuvos Prezidentui (bijo naujo konflikto su Rusija). Reikės keliauti tolyn, į Ameriką. To maža, pasipylė kvietimai grįžti Kaunan, iš pradžių skambučiais, pagaliau ir visa delegacija atvažiavo parsivežti Prezidento ir labai atkakliai per kelis kartus reikalavo grįžti. Laimei, jau ne Kybartuose, jau pereita siena ir prievarta to nebegali padaryti.  

… Tai pirmos sunkiausio meto paliekant Lietuvą valandos. Paliekant Tėvynę, dėl kurios nuo jaunumės kentėjo, kurią mylėjo ir augino būti savarankiška, garbinga valstybe. 

P. S. Šis pasakojimas toli gražu neatspindi tragiškos Prezidento situacijos ir konfliktiškais tapusių santykių su buvusia aplinka.

*  *  *

Rytojaus dieną, po Smetoninių, dalyvavau tėviškės Šilų bažnyčios, kurioje buvo pakrikštytas A. Smetona, sekmadienio Mišiose. Beje, čia palaidoti Prezidento tėvai. Naujai atkeltas klebonas kun. Raimondas Kazlauskas per pamokslą prisipažino, kad apie politiką nekalbės, nes netiki partijomis – jos visos dirba dėl savęs. Jei kuri partija dirbtų dėl tautos, tai ir jis į ją įstotų. Klebonas, pasidomėjęs Lietuvos gyvenimu Smetonos laikais, pasidarė tokias išvadas:

1) Smetona skatino tautą šviestis, statė mokyklas, o dabar mokyklos uždaromos; 2) Smetona liepė valstiečiams auginti gyvulius, paukščius, juos užsieny parduodavo, o dabar kaimuose nei karvių, nei kiaulių, nei žąsų ar ančių nebeaugina; 3) Smetona pasitraukdamas iš Lietuvos užsienio bankuose paliko 5 tonas aukso, o dabar Lietuva turi 5 tonas aukso skolos…

Kadangi kunigas nemėgsta politikos, tai apie ją daugiau ir nekalbėjo, tik baigdamas šios dienos susitikimą su būsimais parapijiečiais, apdalino visus iš jų pačių gautais saldumynais. 

Taip pagaliau baigėme šių metų Smetonines. Lauksime kitų.

„XXI amžius“, 2024 m. rugpjūčio 23 d., nr. 31–32 (2596–2597)