Religingų moksleivių bedievinimas ir nutautinimas
Žvilgsnis
Rugsėjo 1-ąją prasidėjo nauji mokslo metai. Spalio pradžioje minėsime Mokytojo dieną. Pagarba visiems mokytojams ir dėstytojams, kurie verti tos pagarbos. Bet pri(si)minkime tuos laikus, kai mokykla mokiniams diegė „tarybinį patriotizmą“, siekė nutautinti, ateistiškai auklėti, skatino veidmainiauti. Siūlome keletą citatų iš „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“, kurios galbūt paskatins prisiminti, kokie pavojai grėsė jaunajai kartai tada ir pamąstysime, kuo jie skiriasi nuo šių dienų…
Pastaruoju metu Kompartija ypač domisi moksleivių ir akademinio jaunimo auklėjimu. Spaudos puslapiai mirgėte mirga straipsniais, raginančiais labiau rūpintis jaunimo materialistinės pasaulėžiūros ugdymu, „tarybinio patriotizmo“ ir „proletarinio internacionalizmo“ principų skiepijimu.
1. Lietuvos praeities neigimas bei niekinimas.
„Per Lietuvos TSR istorijos pamokas reikia ryžtingai šalinti viską, kuo vienaip ar kitaip pasireiškia reakcingų praeities reiškinių idealizavimas. Aiškinant istorinius įvykius Lietuvoje, turi būti konkrečiais pavyzdžiais įrodyta, kad tikroji istorijos kūrėja buvo liaudis, o ne kunigaikščiai – išnaudotojų klasės atstovai“ („Tarybinė mokykla“, 1971, Nr. 3).
LKP CK pirmasis sekretorius A. Sniečkus kovo mėn. kalbėjo respublikos partinio aktyvo susirinkime: „Nerimą kelia tai, kad, nagrinėjant istorinę praeitį, kartais neišvengiama tam tikro jos idealizavimo… Antai, kai kurie Istorijos instituto etnografijos sektoriaus darbuotojai, užuot gvildenę šiuolaikinę tematiką, pradėjo bemaž išimtinai nagrinėti praeities problemas.… Kritiškai savo darbą turėtų įvertinti ir leidyklos. Kartais jų veikloje buvo pastebimas aiškus nuolaidžiavimas kai kurių asmenų perdėtam, dažniausiai dirbtiniam susižavėjimui žila senove…“ . „Tiesa“ (1973.III.27) primygtinai reikalavo: „Būtina kovoti prieš pasitaikančias senovės idealizavimo tendencijas“.
J. Jurginio ir V. Merkio „Lietuvos TSR istorija“, apimanti vos 105 puslapius, be to, iškreipianti daug Lietuvos istorijos faktų, „Tiesoje“ (1973.III.10) buvo kritikuojama, kad per mažai kėlusi „idėjinius klausimus“, kad „klasinis požiūris į istorinius įvykius vadovėlyje kartais paskęsta antraeiliuose dalykuose“.
2. „Patriotinis“ ir „internacionalistinis“ moksleivių auklėjimas.
Tarybinė spauda ypatingai susirūpinusi „internacionalizmo“ ugdymu moksleivių tarpe. „Visoje auklėjimo sistemoje ideologinio poveikio priemonių komplekse pirmą vietą užima tarybinis patriotizmas ir socialistinis internacionalizmas“ („Tarybinis mokytojas“, 1973.III.21.). Kas gi yra tas „patriotizmas“ ir „internacionalizmas“ tarybinėje propagandoje? A. Sniečkus partinio susirinkimo aktyve kalbėjo, kad „stiprinami ryšiai tarp mokyklų lietuvių ir rusų dėstomomis kalbomis“ (paryškinta redakcijos).
„Labai svarbi priemonė, auklėjant mokinius draugystės dvasia, – rusų kalbos mokymasis. Visos TSRS tautos ir tautybės laiko rusų kalbą antrąja gimtąja kalba… rusų kalbos mokymasis ugdo mokinių meilę ir pagarbą šiai kalbai, formuoja tautų draugystės, tarybinio patriotizmo ir internacionalizmo jausmus. Dėl to iškyla uždavinys nuolat tobulinti rusų kalbos mokymą“ („Tarybinė mokykla“, 1973, Nr. 3). „Tarybinis mokytojas“ (1973.II.14) išgyrė Kalesninkų vidurinės mokyklos direktorę S. Lokit ir rusų kalbos mokytojas L. Supron ir V. Voitkun, kurios ypač stengiasi visomis galimomis priemonėmis mokiniams skiepyti meilę rusų kalbai. Tam tikslui šioje mokykloje rengiami revoliucinės dainos koncertai rusų kalba, atmintinai skaitomi rusiški kūriniai ir t.t. Visose mokyklose įvestas karinis parengimas rusų kalba. Jo tikslas – moksleivių „patriotizmo“ ugdymas. „Mokyklų kariniai vadovai su didele meile diegia jaunimui patriotizmo jausmą“ („Tarybinis mokytojas“, 1973.III.21).
3. Ateistinis moksleivių auklėjimas.
A. Sniečkus, kalbėdamas partinio susirinkimo aktyve, reikalavo stiprinti ateistinį darbą: „Negalima taikstytis su tuo, kai paskiros partinės organizacijos paskutiniu metu pastebimai susilpnino ateistinį darbą. Mūsų laikmetis reikalauja ne tik plačios, bet ir nuolatinės, gilios ateistinės propagandos“.
„Tiesa“ (1973.III.4) ragina, kad „ateistinį darbą dirbtų visi komunistai, komjaunuoliai, inteligentai“.
Kodėl pastaruoju metu tiek daug dėmesio skiriama ateistinei propagandai? Filosofijos mokslų kandidatė I. Galickaja nurodo, kad jaunimo tarpe yra platinama rankraštinė religinė literatūra, kad kunigai su jaunimu kalbasi religinėmis temomis, lanko tėvus, kad jaunimas pernelyg domisi bažnytine senove, kolekcionuoja šventus paveikslus bei kryžius. (Straipsnis „Jaunimas ir religija“, išspausdintas įvairiuose respublikos laikraščiuose).
„Tarybinis mokytojas“ (1973.III.30) rašo: „Dvasiškija aktyvina savo veiklą tikinčiųjų tarpe… organizuoja vaikų rengimą katekizacijai, patarnavimą bažnyčioje atlaidų metu, net praktikuoja bendras vaikų ir tėvų ekskursijas…“ Į klausimą, kodėl reikia Lietuvoje kovoti su religija, bene teisingiausiai atsakė A. Sniečkus: „Religiniai prietarai labai dažnai glaudžiai susiję su nacionalistiniais. Tamsybininkai pastaruoju laiku dargi stengiasi bažnytines tradicijas vaizduoti kaip nacionalines.“
Ateistinei propagandai keliami nauji uždaviniai.
1. Atlikti sociologinius tyrimus apie žmonių religingumą ir jo priežastis („Tiesa“, 1973.III.4).
2. Individualiai dirbti su kiekvienu tikinčiu moksleiviu („Tarybinis mokytojas“, 1973.III.30).
3. Įtikinti tėvus, kad jie nekliudytų bedievinti jaunimą (t. p.).
Kaip atsakas į sustiprintą moksleivių bedievinimą ir nutautinimą atsirado Lietuvos tikinčiųjų tėvų ir vaikų pareiškimas LTSR Švietimo Ministerijai.
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1973 m., nr. 6.
VILKAVIŠKIO VYSKUPIJA
Prienai. 1973 m. vasario mėn. Prienų aštuonmetėje mokykloje mokiniams reikėjo atsakyti į tokius klausimus:
1. Už ką vertini žmogų (už darbštumą, tiesumą, teisingumą, draugiškumą, kolektyviškumą, išorinį grožį, gerą apsiskaitymą, gabumą, religingumą)?
2. Kaip vertini suaugusius žmones, lankančius bažnyčią (teigiamai, neigiamai, negalvojau)?
3. Kaip vertini moksleivius, lankančius bažnyčią (teigiamai, neigiamai, negalvojau)?
4. Ar sutinki su tikinčiųjų nuomone, kad malda, tikėjimas daro žmogų geresnį (sutinku, nesutinku, nežinau) ?
5. Kai kurie mokinių tėvai ragina vaikus lankyti bažnyčią. Kaip tokį tėvų elgesį vertini (teigiamai, neigiamai, negalvojau)?
6. Mokykloje tvirtinama, kad malda, tikėjimas dievu prieštarauja mokslo tiesoms. Kokia tavo nuomonė (sutinku, iš dalies sutinku, nesutinku)?
7. Ar jūsų šeimoje švenčiamos religinės šventės (taip, ne, kartais)?
8. Ar jūsų bute yra šventųjų paveikslų (taip, ne)?
9. Ar jūsų šeimoje žegnojamasi prieš valgį ir po valgio (taip, ne)?
10. Ar jūsų šeimoje maldžiamasi (taip, ne, kartais)?
11. Ar valgote plotkas per Kūčias (taip, ne)?
12. Ar lankosi namuose kunigas (taip, ne)?
13. Ar tiki, kad yra dievas, angelai, velniai (taip, ne, abejoju)?
14. Kada paskutinį kartą lankeisi bažnyčioje (prieš 5, 4, 3, 2, 1 metus, neseniai)?
15. Ar priėjai pirmos komunijos (taip, ne)?
16. Kas rengė pirmai komunijai, konfirmacijai (namiškiai, tetos, bažnyčios tarnai, kunigai)?
17. Ar mėgsti ateistine tema pokalbius, knygas (taip, ne, nesusidūriau su tokiais klausimais)?
18. Bažnyčia liepia gerbti tėvus, nedaryti nieko blogo, todėl ir nėra žalinga (sutinku, nesutinku, nežinau)?
19. Gamtos dėsniai nepažeidžiami, todėl stebuklų negali būti (sutinku, nesutinku, nežinau) ?
20. Ar tiki tavo tėvai (tiki, netiki, abejoja)?
21. Kodėl lankai bažnyčią (iš įsitikinimą, tėvų raginamas, įdomu) ?
Pabraukus reikiamą atsakymą, reikėjo užrašyti savo pavardę ir įteikti anketą padiktavusiam mokytojui.
Mokiniai įvairiai atsako į anketų klausimus: vieni rašo, ką galvoja, o kiti – nedrįsta parašyti tiesą, veidmainiauja.
Kam reikalingos anketos religiniais klausimais? Tai „sociologiniai tyrimai“, norint sužinoti moksleivių įsitikinimus. Jei dauguma mokinių pasisako esą tikintys, mokykloje sustiprinama ateistinė propaganda.
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1973 m., nr. 6.
LAIŠKAS MOKYTOJUI
Mielas Mokytojau,
Mudu esame tos pačios lietuvių tautos vaikai, abu mus riša ne tik kraujas, kalba ir paveldėta kultūra, bet ir rūpestis tautos ateitimi. Tautos ateitis – mūsų vaikai. Mudu abu su viltimi, rūpesčiu ir meile žvelgiame į juos. Aš į savo vaikus, Tu – į savo, į mano, į daugelio kitų, kurie kiekvieną dieną susirenka į klasę. Nuo to, ką duosime šiems vaikams, kaip paruošime juos gyvenimui, kokius žmones iš jų suformuosime, priklausys mūsų tautos ateitis. Todėl didžiulė atsakomybė už jų ateitį gula ant mūsų pečių.
Jausdamas didelę atsakomybę ir gerai suprasdamas tėvo pareigas, aš stengiuosi savo vaikams nuo pat mažens įdiegti tuos principus, kurie visą gyvenimą padėtų išlikti jiems teisingais, dorais ir tvirtais žmonėmis. Tuos principus aš esu gavęs iš savo tėvų, patikrinęs ir sutvirtinęs gyvenimo patirtimi, apsvarstęs ir apgalvojęs savo protu, apsisprendęs už juos pagal savo sąžinę. Tai, ką laikau geru ir reikalingu, esu sąžinės įpareigotas perduoti ir savo vaikams. Iš kitos pusės, turiu tam ir teisę. Mes, tėvai, vaikus pašaukėme į gyvenimą, mes juos auginame, rengiame, maitiname, slaugome susirgusius. Niekas nedraudžia man savo vaikus rengti tuo ar kitu drabužiu, niekas nekliudo maitinti tuo maistu, kuris, mano nuomone, vaikui reikalingas. Tad niekas neturi teisės drausti, neleisti ar kliudyti perduoti vaikams ir tuos idėjinius ar moralinius principus, kurie, mano įsitikinimu, žmogui reikalingiausi! Aš žinau, kad negalima meluoti, vogti, apgaudinėti, žudyti. Šį įsitikinimą aš stengiuosi įdiegti ir vaikams. Žinau, kad gera yra dorai elgtis, būti teisingam, mylėti artimą – šitai noriu įtikinti ir savo vaikus. Taip pat žinau, kad, norint išlikti garbingu žmogumi, reikia kovoti su savo silpnybėmis, ydomis, išorinėmis pagundomis. Tai kovai aš ruošiu savo vaikus. O iš gyvenimo patirties esu įsitikinęs, kad tokia kova sėkmingiausia būna tuomet, kai žmogus jaučia atsakomybę ne tik prieš žmones, bet ir prieš Dievą, kai įsitikinęs, kad jo veiksmai ir poelgiai turi ne tik laikinę, praeinančią, bet ir amžiną vertę, kada klauso ne tik įstatymų, bet ir savo sąžinės balso. Todėl laikau būtina pareiga savo vaikus auklėti religiškai ir nenoriu, kad šią pareigą atliekant man kas nors kliudytų. Be to, ir Tu, mokytojau, tvirtini, kad tėvai turi pareigą vaikus auklėti...
Savo vaikus aš auklėju ne vienas. Iš namų aš juos leidžiu į mokyklą. Ten juos auklėti pavedu Tau.
Bet noriu, kad Tu pratęstum mano darbą, o ne jį griautum. Aš noriu, kad Tu mano vaiko protą apginkluotum mokslo žiniomis, išmokytum jomis naudotis gyvenime. Toks, mano nuomone, turėtų būti mokyklos tikslas. Tačiau man labai skaudu, kad Tu, užuot statęs, imi griauti. Užuot objektyviai teikęs mokslo žinias, įvairių jo sričių pagrindus, imi niekinti mano ir mano vaiko įsitikinimus. Mano įsitikinimus Tu vadini religiniais prietarais, mano auklėjimą prievarta, o savo prievarta brukamą ateizmą laikai laisvu ir normaliu dalyku. Tu nevertini mano įsitikinimų – palik juos ramybėje, kaip aš nepuolu ir neniekinu tavųjų. Mokyk mano vaiką skaityti, rašyti, aiškink matematikos taisykles ir fizikos dėsnius, bet nekreipk šių dalykų tendencingai prieš tuos principus, kuriuos aš gerbiu ir mano vaikas. Objektyvių mokslo faktų aš nebijau, bet nenoriu, kad Tu juos pateiktum iškreiptai ir tendencingai, vien tam, kad įpirštum mano vaikui svetimą pasaulėžiūrą. Tada, kai Tu puoli mano ir mano vaiko įsitikinimus, Tu panaudoji ne tik atitinkamai nukreiptą dėstomąją medžiagą. Tu ir užklasinėje veikloje ieškai būdų, kad iš mano vaiko sąmonės galėtum išrauti tai, ką aš ten esu įdiegęs. Tu, nežiūrėdamas mano norų, verti stoti į pionierių ar komjaunimo organizacijas, į ateistų būrelį. Tu jo įsitikinimus pajuoki sienlaikraštyje, stenduose, ateistiniuose vakaruose ir paskaitose. Tu verti jį atsakinėti į įvairių anketų klausimus ir prievarta brauniesi į jo sąžinę.
Ir jei mano vaikas bus silpnesnis, arba aš būsiu nesugebėjęs jo visapusiškai užgrūdinti, Tu jį suluošinsi, išmokysi veidmainiauti, netikėti tėvu arba mokytoju, o greičiausiai jais abiem. Ar nepradės mano vaikas tada blaškytis, ar nepradės apgaudinėti Tavęs ir manęs, ar neims ieškoti įtartinų pramogų, paviršutiniškų džiaugsmų, ar nenueis ten, kur nei Tu, nei aš nenorime, kad nueitų? Ar bus jam brangūs kilnesni idealai? Ar rūpės jam tautos ateitis? Liaudies gerovė? Gal jis virs paprastu egoistu, be kilnesnių siekimų, be aukštesnių tikslų, susirūpinusiu tik savo asmeniškais malonumais? Ar daug tuomet iš tokio jaunuolio bus džiaugsmo Tau ir man? Ar bus nauda tautai ir žmonėms? O mūsų tauta nedidelė, todėl kiekvienas jos narys yra brangus ir reikalingas. Juo labiau kiekvienas jaunuolis, kiekvienas besiskleidžiantis tautos žiedas turėtų būti sveikas ir gražus! Taip, mielas Mokytojau, vaikai mūsų ateitis, mūsų tautos ateitis, ir mes turime rimtai susimąstyti, kaip su šia ateitimi elgiamės.
Tiesa, Tu pasiteisini, kad taip liepia, kad Tu vykdai kažkieno nurodymus, valią. Gal Tu pats to nenori ir taip nedarytum, jei nuo Tavęs priklausytų. Labai tuo tikiu. Bet vis dėlto prisimink, kad vaikas mano, bet ne tų, kurie Tave įpareigojo auklėti jį priešingai mano auklėjimui. Atsimink tą didžiulę atsakomybę savo tautai. Jos ateitis, jos gyvybiniai reikalai Tave taip pat turėtų įpareigoti. Ar nebijotum stoti prieš tautos teismą? Ar galėtum gryna sąžine atsakyti, kad niekuomet nekeitei žmogui ir tautai švenčiausių dalykų į didesnę algą ir saugią ramybę?
Pagaliau pinigai. Tie pinigai, kuriuos Tu gauni už savo darbą, yra mano ir kitų mokinių tėvų uždirbti. Bet į tėvų norus, kaip turi būti auklėjami vaikai, atsižvelgti nenori.
Nenoriu, Mokytojau, Tau nurodinėti, kaip turi dirbti. Tai Tavo pedagogo dalykas. Dirbti su jaunu žmogumi iš tikrųjų nelengva. Auklėti vaiką ar jaunuolį, formuoti jo charakterį tai tikrai didelis, atsakingas ir sunkus darbas. Todėl šitame darbe neturėtų būti vietos ir laiko griauti tai, ką aš jau esu padaręs. Priešingai, čia mudviem abiem reikia bendradarbiauti, vienas kitam padėti, reikia dirbti išvien, kuo vieningiau. To iš mūsų reikalauja tėvo, mokytojo, mudviejų abiejų — mažos lietuvių tautos sūnų pareiga!
Tavo mokinio Tėvas
„Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1973 m., nr. 7.
„Katalikas“, 2025 m. rugsėjo 19 d., nr. 18 (477)