Spalio sukaktys

1924 10 27 Klaipėdos krašto pirmuoju gubernatoriumi paskirtas Jonas Polovinskas-Budrys, vienas pagrindinių asmenybių siekiant įtvirtinti Klaipėdos krašte Lietuvos Respublikos suverenitetą.

1939 10 27 pasirašytas Lietuvos ir Sovietų Sąjungos susitarimas dėl sienos. Vilnius perduodamas Lietuvai, bet kartu Lietuvoje įkuriamos „raudonosios bazės“. Lietuvos kariuomenės I-ojo pėstininkų Gedimino pulko pagrindu sudaryta Vilniaus rinktinė, vadovaujama brigados generolo V. Vitkausko, suskirstyta į keturias voras, 9 val. sutelkta prie demarkacijos linijos skyrusią Lietuvą nuo Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto. Perpjovus užkardos pertvarą, sudeginamos demarkacijos linijos gairės, rinktinės vadas davė komandą: „Į Vilnių marš“. Prasidėjo žygis į Vilnių. Per karinę radijo stotį iš čia transliuotas reportažas. Iki smulkmenų numatytos žygio detalės, paruoštas tikslus iškilmingo vėliavos iškėlimo Gedimino kalne ceremonialas.

1939 10 27 oficialiai įsteigta vyriausybės įgaliotinio Vilniaus miestui ir jo kraštui institucija. Tą  pačią dieną vyriausybės įgaliotiniu paskirtas Antanas Merkys. Įstaiga likviduota 1940 06 01.

1944 10 27 Šangaly stotyje, Severdvinlage, Archangelsko sr., Rusijoje, tragiškai žuvo Pranas Žiežmaras, kovotojas už lietuvybę okupuotame Vilniaus krašte, lietuvių sporto organizatorius. 1929-1939  m. studijavo teisę Vilniaus universitete, 1937 m. baigė Varšuvos centrinį fizinio auklėjimo institutą. 1931–33 ir 1937–39 m.– Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos gimnastikos mokytojas, 1939–1940 m. – Vilniaus sporto apygardos pirmininkas, Gedimino draugovės skautininkas. 1926–1935 m. – Vilniaus lietuvių Gedimino skautų draugovės atkūrėjas ir vadovas. 1928 02 16, protestuodamas prieš sostinės okupaciją, Gedimino pilies bokšte iškėlė Lietuvos trispalvę, perrištą juodu gedulo kaspinu, o įėjimo laiptų padėjo dėžutę su užrašu „Atsargiai, čia minos“. Vėliavą pavyko nutraukti tik 8 val. ryto. 1928 m. jo vadovaujama vilniečių skautų Gedimino draugovė dalyvavo Lietuvos skautų stovykloje Panemunėje. 1938 m., gindamas Lietuvos garbę, iškvietė į dvikovą špagomis lenkų karininką, aršų lietuvybės priešininką Jerzy Chom-Chomskį (įsiamžino kaip paskutinės dvikovos Lietuvoje laimėtojas). 1938 m. – I Lietuvos tautinės olimpiados Vilniaus sportininkų delegacijos rengėjas ir vadovas. Vilniaus spor­tininkų leidinio ,,Aukščiau, greičiau, toliau“ leidėjas (1939). 1940 m. suimtas NKVD, kalintas, ištremtas į Sibirą. Gimė 1907 02 02 Sankt Peterburge, Rusijoje.

1949 10 27 naktį į 10 28 Andrioniškio vlsč., Butkiškių vienkiemio Jovaišų sodyboje, išduoti infiltruoto KGB agento ir apsupti, vykdydami partizano priesaiką, susisprogdino Rytų Lietuvos (karaliaus Mindaugo) srities vadas  Antanas Slučka-Šarūnas, pirmasis Algimanto apygardos vadas. Kartu žuvo vado žmona, štabo sekretorė Joana  Railaitė-Neringa ir Juozas Jovaiša-Lokys. Gimė A. Slučka 1917 04 19  Troškūnuose. Šarūno sesuo kalinama kalėjimuose išprotėjo. Žiupsnelis žemės iš mūšio vietos  patalpintas  Vilniuje, Lukiškių aikštės memorialo „Šimtmečio žiedas“ relikvijų kapsulėje.

1899 10 28 (s.st. 10.16) Šiaurės Lietuvoje, Stramilių k., šalia Rokiškio, gimė Petras Jakštas, Lietuvos kariuomenės karininkas-majoras (1938), kareiviškosios spaudos žurnalistas, istorikas, švietėjas, jaunuomenės pilietiškumo ugdytojas ir knygos kultūros kūrėjas – bibliofilas. Tiesiogiai dalyvavo kuriant žuvusiųjų lietuvių karių memorialą Červonkoje (Latvija) ir Nežinomo kareivio kapą Kaune. Per Pirmąjį pasaulinį karą išvyko į Rusiją. Mokėsi gimnazijoje Petrograde, grįžo į Lietuvą, 1921 m. baigė Karo mokyklą Kaune. Tarnavo Lietuvos kariuomenėje, 1927–1932 m. studijavo Lietuvos (nuo 1930 – Vytauto Didžiojo) universitete, Humanitarinių mokslų fakultete. Sovietams okupavus Lietuvą, 1940 12 iš kariuomenės pasitraukė. 1941 12–1943 04 dirbo Lietuvos mokslų akademijos Lietuvių kalbos institute Vilniuje. Nuo 1943 m. gyveno nelegaliai (1948– 1955 m. Latvijoje). 1955 m. legalizavosi, apsigyveno Šilutėje. Mirė 1988 11 14 Šilutėje.

1939 10 28 iš Vilniaus pasitraukė SSRS raudonosios armijos daliniai, kurie čia šeimininkavo nuo 09 19.

1939 10 28 Lietuvos ir Sovietų Sąjungos karinės misijos susitarė, kad raudonosios armijos įgulos Lietuvoje bus įkurdintos Alytuje, Prienuose, Gaižiūnų poligone ir Naujojoje Vilnioje.

1939 10 28 11 val.Vilniaus rinktinė pasiekė Vilnių, o 12:15 val. iš trijų pusių įžengė į miestą,  kur buvo sutikta su gėlėmis ir ovacijomis. E. Ožeškienės (dab. V. Kudirkos) aikštėje įvyko oficiali Vilniaus atgavimo ceremonija. 14 val.pasiekė Gedimino kalno papėdę, o Katedros aikštėje Lietuvos kariuomenę sveikino lietuvių, gudų, lenkų, rusų, žydų atstovai. Vilnius ir Vilniaus kraštas po 19 metų trukusios lenkų okupacijos sugrįžo Lietuvai. 1994 m., minint šio šio įvykio 55 metų sukaktį, Vilniaus Rasų kapinėse, šalia Nepriklausomybės kovų savanorių kapų, atidengtas žuvusiųjų už Vilnių atminimo paminklas, kurį pašventino vyskupas Juozas Tunaitis. 

1939 10 28 Vilniaus atgavimui pažymėti, 1939 01 15 išleista pašto ženklų laida  perspausdinta Gedimino stulpais bei užrašu „Vilnius. 1939.10.10“.

1939 10 28 14 val. į Vilnių atvažiavo pirmasis keleivinis traukinys iš Kauno.

1944 10 28 pasitraukusi į vakarus, prie Mohrengeno išformuota „Tėvynės apsaugos rinktinė“ (apie 1000 karių). 

1974 10 28 Berlyne mirė  Emilis Vimeris, Lietuvos kariuomenės generolas. Tarnavo Rusijos kariuomenėje. 1918 m. grįžo į Lietuvą ir 1919 02 03 savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę. Netrukus buvo priskirtas prie Kauno miesto komendantūros atsargos karininkų ir 02 15 paskirtas į KAM Juridinį skytių. 07 07 paskirtas Armijos (vėliau – Kariuomenės) teismo nuolatiniu nariu. Nuo 1923 m. – karinis valstybės gynėjas, nuo 1933 m. – karinis prokuroras, 1929 m. jam suteiktas generolo leitenanto laipsnis, nuo 1936 m. – brigados generolas. 1923–1925 m. dėstė teisę Aukštuosiuose karininkų didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto kursuose ir 1924–1925 m. – Aukštesniojoje policijos mokykloje. 1940 06 25 išleistas į atsargą. Netrukus suimtas ir kalintas Kaune. Karui prasidėjus išlaisvintas sukilėlių. Karui baigiantis pasitraukė į Vokietiją. Gimė 1885 09 28 Ančlaukio vnk., Pajevonio vlsč., Vilkaviškio ap.

1579 10 29 popiežius Grigalius XIII patvirtino Vilniaus universiteto įkūrimą. 

1919 10 29 Zubiškėse, Adomynės par., Šimonių vlsč., Kupiškio r., gimė Antanas Starkus, vienas iškiliausių Aukštaitijos partizanų vadų, 1941 m. birželio sukilimo dalyvis, antrasis ir paskutinis Algimanto apygardos vadas. Mokėsi Adomynės pradžios mokykloje. Ją baigęs, gyveno ir dirbo tėvų ūkyje. Buvo išėjęs savanoriu į Lietuvos kariuomenę, bet po sovietams okupavus Lietuvą grįžo į tėviškę. 1941 m. Birželio tautinio sukilimo laikotarpiu kartu su broliu Feliksu (1920–1947, laisvės gynėjas, partizanas, žuvęs 1947 09 29) suorganizavo partizanų būrį, kuris atkūrė lietuvišką valdžią Šimonių apylinkėje. 1941 m. rudenį A. Starkus išėjo savanoriu į vokiečių kariuomenę – Vermachtą, dalyvavo kovose Rytų fronte. 1944 m. pavasarį pasitraukė iš tarnybos ir grįžo į gimtinę, kur suorganizavo Šimonių valsčiaus Tėvynės apsaugos būrį. 1944 m. vasarą pasitraukė į Žemaitiją, Platelių (Plungės r.) miške įstojo į Lietuvos laisvės armijos „Vanagų“ dalinį, 4 mėnesius mokėsi Abvero žvalgybos mokykloje netoli Šlesbergo miesto (Rytų Prūsija, Vokietija). 1945 01 21 kaip desantininkų grupės vado pavaduotojas slapyvardžiu Antanas Rickus buvo parskraidintas į gimtinę ir su aštuoniais desantininkais parašiutu nuleistas netoli Salamiesčio (Kupiškio r.). Išsisukęs nuo persekiotojų, A. Starkus, pasirinkęs Blindos slapyvardį, Šimonių girioje suorganizavo partizanų būrį, kuriam vadovavo iki 1946 m. pavasario. Būriui įsijungus į Šarūno rinktinę, buvo šios rinktinės Algirdo kuopos vadas. 1947 m. pradžioje šiai kuopai priklausė 8 būriai, veikę Viešintų, Šimonių, Kupiškio ir Skapiškio valsčiuose, juose kovėsi 93 A. Starkui pavaldūs partizanai. 1947 05 01 įkūrus naują Algimanto apygardą, A. Starkus-Blinda buvo paskirtas Algimanto apygardos vado Antano Slučkos-Šarūno pavaduotoju, nuo 1947 06 30 buvo Šarūno rinktinės vadas. 1948 04 15, suformavus naują Algimanto apygardos štabą, A. Starkus-Blinda tapo šio štabo viršininku. 1948 10, A. Slučkai-Šarūnui tapus Šiaurės Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) partizanų srities vadu, A. Starkus, pasikeitęs slapyvardį ir tapęs Monte, buvo paskirtas Algimanto apygardos vadu. Jis organizavo partizaninę veiklą šiaurinėje dabartinio Anykščių rajono dalyje. Tarp partizanų A. Starkus-Montė garsėjo kaip geras bebaimis karys, daugeliu atveju tik jo vadovavimo, geros orientacijos bei taiklaus šaudymo dėka partizanai prasiverždavo iš rusų kariuomenės grupuočių apsupties. Jis organizavo itin aktyvią pasipriešinimo kovą, nuolat rengdavo pasalas ir įvairias akcijas. Ištuštėjusį savo šeimos namą jis užminavo, todėl sovietiniai pareigūnai, norėję į jį pakliūti, buvo sužeisti. Po didžiųjų trėmimų į Sibirą, partizanai apylinkėje paskelbė gedulą. Nepaisant to, 1949 05 01-osios išvakarėse komjaunuoliai sumanė pašvęsti okupantams brangią dieną ir susirinko į kultūros namų salę. Partizanai atsiuntė perspėjimą – vakarėlio nerengti, į vakarėlį neiti. Nereikia bolševikams brangios šventės švęsti ir linksmintis, kai Tėvynėje tvyro tamsi okupacinė naktis ir gedulas. Daugelis to perspėjimo nepaklausė. Susirinkus vakarėlio dalyviams nugriaudėjo sprogimas. Greit pasklido žinia apie aukas – 16 žuvusių ir 13 sužeisti. Pelnyta bausmė? „Terorizmas!“ – dabar daug kas šauktų. Tačiau toks buvo partizanų vadovybės sprendimas. Kova su okupantais ir jų pakalikais buvo negailestinga. Priemonių nesirinko nei viena, nei kita pusė.  Žuvo Antanas. Starkus – Montė 1949 11 01 prie Priegodo ežero (Anykščių r.) Šimonių girioje – susisprogdino kartu su bendražygiais, kareiviams apsupus išduotą Algimanto apygardos štabo bunkerį. Palaikai užkasti žūties vietoje. Vėliau artimieji juos slapta perlaidojo Adomynės (Kupiškio r.) kapinėse. 1989 11 01 jam ir kitiems septyniems žuvusiems partizanams atminti kapinėse atidengtas paminklinis akmuo su įrašu: Žuvusiems / už Lietuvos laisvę / 1949 lapkričio 1-mą.  Algimanto apygardos partizanai / Apygardos vadas pulk. Antanas Starkus-Montė – 1919 / Štabo viršininkas pulk. leit. Albinas Pajarskas-Bebas – 1923 / Org. skyr. viršininkas kapitonas Aleksas Matelis-Audenis – 1919 / Apygardos vado adjutantas Julius Burneika-Tardytojas – 1918 / Kęstučio apygardos vado adjutantas Juozas Leškys-Algis – 1926 / Štabo partizanė Birutė Šniuolytė-Ida – 1931 / Štabo partizanė Stasė Vigėlytė-Živilė – 1926 / Partizanas Jonas Mazurevičius-Briedis – 1925 (paminklo iniciatorius Vladas Pajerskas). A. Starkui buvo pripažintas Kario savanorio statusas (po mirties, 1999 m.). Jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis (po mirties, 1999 m.). Pastatyti paminklai žūties vietoje Šimonių girioje, Aluotų kaime (Kupiškio r.) ir kitur.

1919 10 29 Lietuvos kariuomenėje įvesti 5 kareivių ir 8 karininkų laipsniai.

1939 10 29 į bazes Latvijoje atvyko pirmieji raudonosios armijos daliniai.

1939 10 29  14:15 val. Vilniuje, po Padėkos šv. Mišių Aušros Vartuose, Gedimino kalne trimitams paskelbus iškilmių pradžią, orkestrui grojant ir visiems dalyviams giedant Tautos himną, pilies bokšte iškelta Lietuvos Trispalvė. Vėliavą iškėlė I-ojo pėstininkų Gedimino pulko vadas, generalinio štabo pulkininkas Leonas Gustaitis, to pulko vienas karininkas, vienas puskarininkis ir vienas eilinis. Garbės sargyboje stovėjo Šaulių sąjungos vadas pulkininkas Pranas Saladžius ir du pirmojo vėliavos iškėlimo 1919 01 01 dalyviai – atsargos pulkininkas P. Gužas ir aktorius V. Steponavičius, 4-ojo artilerijos pulko baterija saliutavo 21 patrankų šūviu. Pulko vadas raportavo Vilniaus rinktinės vadui: „Pone generole, Tamstos įsakymu pakėliau vėliavą Gedimino kalne, pastačiau garbės sargybą ir pabrėžiu, kad kol Gedimino pulkas yra Vilniuje, tol Trispalvė vėliava plevėsuos“. Į iškilmes kviestas ir Berlyne esantis Kazys Škirpa, tačiau jis pareiškė, kad  „šis sumanymas ir politiniu, ir psichologiniu požiūriu nepriimtinas – 1919-ųjų Sausio pirmoji pažymėjo mūsų tikrą kovą už Lietuvos išlaisvinimą, o 1939 m. – teatrališkas vėliavos iškėlimas, kai Gedimino kalną jau supo rusų raudonarmiečiai… 10 03 Jūsų patiektas savitarpinės pagalbos sutarties projektas yra ne kas kita kaip Lietuvos okupacija“.   

1954 10 29 nuo Gedimino pilies bokšto slapta nukabinta  LSSR vėliava.

1579 10 30 popiežiaus Grigaliaus XIII bule, dviem aktais: 1579 04 01 karaliaus Stepono Batoro privilegija ir 1579 10 30  popiežiaus Grigaliaus XIII bule įkuriamas Vilniaus universitetas.                              

1849 10 30 (s.st. 1849 11 11) – Kretingos vienuolyne mirė Jurgis Ambraziejus Pabrėža, kunigas, švento gyvenimo vienuolis pranciškonas, liaudies gydytojas, pirmasis Žemaitijos botanikas, poetas. Simono Daukanto ir Motiejaus Valančiaus amžininkas. 1933 m. Augustino Dirvelės iniciatyva ant jo kapo pastatyta graži koplytėlė. Gimė 1771 01 15 Večių k., Lenkimų par.                    

1854 10 30 Peilių k., Kruopių vlsč., Šiaulių ap., gimė Aleksandras Burba, kunigas, kraštotyrininkas, tautosakos rinkėjas, knygnešys, lietuvybės puoselėtojas Vilnijoje, tvirtas Lietuvos patriotas. Nepakeldamas persekiojimo išvyko į JAV. Mirė 1898 03 27 Plimute, Pensilvanijos valstijoje, JAV.

1894 10 30 Stančiuose, Klaipėdos r., gimė Jurgis Talmantas, pedagogas, vertėjas, mokytojas. Parengė vadovėlių mokyklai, išvertė G. Hauptmano, A. Čechovo, V. Šekspyro, B. Kelermano ir kitų rašytojų kūrinių. Mirė 1955 08 18 Kaune.

1919 10 30 atkurtos Lietuvos I Pėstininkų pulkui (įkurtas 1918 11 23, pirmasis vadas Jonas Galvydis Bykauskas) suteiktas LDK Gedimino vardas.                       

1424 10 31 Krokuvoje gimė Lenkijos ir Vengrijos karalius Vladislovas Varnietis. Jis buvo Jogailos ir jo ketvirtosios žmonos kunigaikštytės Sofijos Olšeniškės sūnus. 1434 m. dešimtmetis Vladislovas paveldėjo tėvo sostą, tačiau iki pilnametystės Lenkiją valdė regentas – Krokuvos vyskupas Zbignevas Olesnickis. 1444 m. Vladislovas surengė žygį prieš turkus. Vladislovo kariuomenė susitiko su sultono Murado II pajėgomis Juodosios jūros pakrantėje, šalia Bulgarijos Varnos miesto. 1444 11 10 kautynėse Vladislovas žuvo. Po mūšio karaliaus kūnas nebuvo rastas, todėl radosi daug įvairiausių gandų ir spekuliacijų šia tema. Pavyzdžiui, portugalų istorikas M. Rosa teigia, kad Vladislovas Varnietis po mūšio liko gyvas, apsigyveno Madeiros saloje ir buvo Kristupo Kolumbo tėvas. Pasitvirtinus šiai versijai paaiškėtų, kad K. Kolumbo senelis buvo lietuvis Jogaila. 1897 m. dr. J. Basanavičius aplankė 1444 11 10 mūšio vietą (to meto valstiečių ganyklas) ir vadinamą „Paša – baba tekesi“ kapą, aprašo istoriją, kad tai gali būti Vladislovo Varniečio kapas.

Lapkričio sukaktys

1919 11 01  Kaune mirė Tadas Daugirdas, archeologas, dailininkas, literatas, kraštotyrininkas. Studijavo dailę Vilniaus paišybos mokykloje, Sankt Peterburgo ir Miuncheno dailės akademijose. Dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime (1905 m.), Lietuvių mokslo draugijos narys (nuo 1907 m.), Kauno muziejaus direktorius (nuo 1909 m.), Valstybės archeologijos komisijos pirmininkas (1919 m.). 1918 04 19 kartu su J. Basanavičiumi ir A. Žmuidzinavičiumi nustatė Lietuvos Trispalvės spalvas – šalia žalios ir raudonos įvedė geltoną. Palaidotas Ariogaloje, Raseinių r. Gimė  1852 02 27  Novgorodo sr., Torbine, Rusijoje.                    

1944 11 01 mirė Andriejus Šeptyckis, Ukrainos Rytų (Graikų) Apeigų Katalikų (Unitų) Bažnyčios arkivyskupas metropolitas, ukrainiečių istorikas, archeologas, etnografas. Po jo mirties Ukrainos Unitų Bažnyčia  panaikinta (1946), bet veikė pogrindyje, o 1990 m. vėl buvo atkurta. Nuo 1898 m. – dab. Ivano Frankivsko vyskupas, 1900–1944 m. – Lvovo arkivyskupas ir Galicijos metropolitas – Ukrainos Unitų Bažnyčios vadovas. 1914 m. carinei kariuomenei užėmus Lvivą, A. Šeptyckį areštavo kaip eretiką ir antivalstybinį nusikaltėlį, kurį laikė (iki 1917 m.) Kursko, vėliau – Suzdalės vienuolynuose. Grįžęs į Ukrainą, kaip Ukrainos Nacionalinės Tarybos narys, kovojo už Vakarų Ukrainos Nacionalinės Respublikos paskelbimą. Suimtas lenkų policijos į Lvivą grįžo tik 1924 m. sausį. A. Šeptyckis pasmerkė SSRS už 1932–1933 m. sukeltą badą. 1939 m. kovą sveikino Karpatų Ukrainos nepriklausomybės pripažinimą, 1941 06 30, kaip Ukrainos nacionalinės tarybos garbės pirmininkas, pašventino Ukrainos valstybinę administraciją. Gimė 1865 07 29 Prilbičio k., Lvivo sr., Ukrainoje.

1949 11 01 Vaikštelių k., Trakų r., gimė Algirdas Kazlauskas, LR VRM kelių policijos rinktinės budėtojų dalies vyresnysis policininkas, nužudytas Medininkų muitinėje 1991 07 31.

1949 11 01 prie Denionių ežero (Svėdasų vlsč., Šimonių giria) išduotas Tarzano bunkeryje žuvo vienas Lietuvos partizanų Žemaitijoje vadų, buvęs Lydžio rinktinės ir Kęstučio apygardos vadas, partizanų pulkininkas Henrikas Danilevičius-Vidmantas. Kartu žuvo adjutantas Juozas Lapienis-Darius ir partizanas Aloyzas Žilius-Žirnis. Dar penki partizanai apnuodyti dujomis ir suimti. Mokėsi Alytaus, Panevėžio, Zarasų gimnazijose. Baigęs 5 gimnazijos klases išvyko mokytis į Kauno aukštesniąją mokyklą. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, pasitraukė į Žemaitiją. H. Danilevičius dirbo Lydžio rinktinės štabe, 1947 m. paskirtas Lydžio rinktinės vadu. 1948 m., sudarius Kęstučio apygardos štabą, pakviestas dirbti į apygardos štabą, o 1948 07 paskirtas Kęstučio apygardos vadu. 1948 12 01 savavališkai išvyko į Kauną ir pateko į pasalą, bet iš jos pavyko sėkmingai pasitraukti. 1949 m. balandį už šią savavališką išvyką į Kauną, Vakarų Lietuvos srities (Jūros) vadovybė pašalino jį iš apygardos vado pareigų. Nepaisant MGB provokacijų, srities vadovybė, tikėdama H. Danilevičiaus nekaltumu ir norėdama nuraminti partizanus, paskyrė jį Vakarų Lietuvos srities atstovu Šiaurės Rytų Lietuvos srityje, Šimonių girioje. Įsikūrė Algimanto apygardos štabe – Stasio Gimbučio-Tarzano (operacijos metu suimtas tapo KGB agentu, tardomas išdavė kitus jam žinomus bunkerius, todėl per keletą dienų  Šimonių girioje žuvo 33, buvo suimti 12 laisvės gynėjų) bunkeryje. H. Danilevičiui pavesta Aukštaitijos kovotojus supažindinti su Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio nutarimais ir padėti juos įgyvendinti. 1991 m. palaikai rasti ir palaidoti Šimonių girioje, Sliepšiškio partizanų kapinaitėse  H. Danilevičiui-Vidmantui 1998 09 23 suteiktas Kario savanorio statusas (po mirties). 1999 05 19. LR Prezidento dekretu apdovanotas 3-iojo laipsnio Vyčio kryžiaus ordinu (po mirties). 1999 11 02 žūties vietoje Šimonių girioje atidengtas dizainerio R. Navicko sukurtas paminklas. Gimė 1922 07 18 Miliuncų dvare (dabar Miliūnų k.), Imbrado vlsč., Zarasų ap.

1949 11 01-03 Šimonių girioje, Anykščių vlsč., įvyko Šimonių girios mūšis. Stambios sovietų operacijos metu po daugelio išdavysčių aptikti partizanų bunkeriai 
Šimonių girioje. Algimanto apygardos štabo bunkeryje prie Priepado ežero išduoti ir apsupti susisprogdino apygardos vadas Antanas Starkus-Montė (g. 1919 10 29), štabo viršininkas Albinas Pajerskas-Bebas (g. 1923 12 07), štabo adjutantas Jonas Burneika-Tardytojas (g. 1918), štabo narys Aleksas Matelis-Audenis, partizanai Juozas Lemkys-Algis, Birutė Šniuolytė-Ida, Stasė Vigelytė-Živilė. 

1974 11 01 Klivlende, JAV, mirė Julius Rimgaudas Smetona, Lietuvos prezidento Antano Smetonos sūnus. 1940 06 15 kartu su tėvais, žmona Birute Nasvytyte ir sūnumi Antanu Algirdu pasitraukė į Vakarus, 1942 m. apsigyveno Klivlende, JAV. Palaidotas greta tėvų mauzoliejaus. Gimė 1913 02 17 Vilniuje.     

2019 11 01 Vilniuje mirė Vytautas Zabiela, teisininkas, advokatas, Lietuvos politikas, visuomenės veikėjas. Tarptautinio Vilniaus visuomeninio tribunolo skirto politiškai ir teisiškai įvertinti komunizmo doktriną ir komunistinių režimų nusikalstamus veiksmus ir Tribunolo teisėjų  kolegijos pirmininkas (2000 m.). Gimė 1930 11 26 Barčiūnuose, Dusetų vlsč.

11 02 – Vėlinės – Visų mirusiųjų atminimo diena. Legaliai pradėtos švęsti 1988 m.     

1939 11 02 Paryžiuje susirinkę Lietuvos pasiuntiniai S. Lozoraitis, B. Balutis ir P. Klimas baigė rengti memorandumą apie Lietuvos vyriausybės veiklą pasikeitusios politinės padėties sąlygomis. Iš septynių skyrių sudarytas „Pasiuntinių memorandumas“ sovietinių dalinių įvedimą į Lietuvą traktavo kaip tiesioginę grėsmę jos valstybingumui. 

1949 11 02 išdavus Algimanto apygardos, kunigaikščio Margio rinktinės, J. Tumo-Vaižganto būrio buveinę, mūšyje su NKVD kariuomene žuvo būrio vadas Albertas Nakutis (g. 1910 m.) ir būrio partizanai: Petras Miškinis-Šarūnas, Stasys Gimbutis-Rūkas, Jonas Meškauskas-Caras, Kazys Palskis-Ąžuolas, Petras Černius-Tigras ir Petras Dilius-Eimutis, Tarzanas. Išsigelbėjo tik vienas partizanas Juozas Kemeklis-Rokas (žuvęs 1952 m. Ceikiniuose, Ignalinos r.). Partizanų sudarkyti kūnai buvo numesti ant grindinio ir niekinti Svėdasuose. Alberto Nakučio brolis partizanas Stasys pakliuvo į NKVD rankas dar 1944 12 24, susišaudymo metu. 1947 m. nužudytas Norilsko lageryje.  

1974 11 02 Seirijuose mirė Stasys Dabušis, Lietuvos kalbininkas, vertėjas, kultūros veikėjas. J. Jablonskio sekretorius (1915–1920), vienas pirmųjų J. Jablonskio biografijos ir darbų bibliografijos autorių. 1920–1921 m. studijavo Aukštuosiuose kursuose, nuo 1922 m. – Lietuvos universitete. Studijuodamas ir 1927–1938 m. dirbo Švietimo ministerijos Knygų leidimo komisijoje. 1941 m. sovietų valdžios suimtas, kalintas Komijos lageriuose. Apie 1950 m. grįžo į Lietuvą. Užrašė daugiau kaip 1000 dzūkų dainų, žodžių Lietuvių kalbos žodynui (apie 60 000 kortelių kartoteką įsigijo K. Būga). Buvo Terminologijos komisijos narys, sukūrė daug naujadarų, iš kurių prigijo aklãvietė, darbúotojas, indaujà, sántuoka, sąveika, virỹklė ir kiti. Parašė mokslo populiarinamųjų knygų. Palaidotas Leipalingyje. Gimė 1898 06 05 Vilkanastruose, Leipalingio vlsč.

1534 11 03 Anglijos parlamentas priėmė įstatymą, kuriuo karalius Henrikas VIII paskirtas Anglikonų Bažnyčios vadovu. Ši nuostata galioja ir šiandien – Jungtinės Karalystės karalius Karolis III  yra Sandraugos valstybių, Anglikonų Bažnyčios galva.

1926 11 03 Kaune, tarnautojų šeimoje, gimė būsimasis Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus.

1939 11 03 derybų su Suomija vadovas V. Molotovas nutraukė derybas ir pareiškė: „Mes, civiliai žmonės, nepasiekėme jokios pažangos. Dabar žodis bus suteiktas kareiviams“.

1949 11 03 Kaune mirė Povilas Dogelis, kunigas, rašytojas, Steigiamojo Seimo atstovas, visuomenės veikėjas. Lankė Girkalnio rusų pradinę mokyklą. Mokėsi Raseinių apskrities mokykloje, Liepojos gimnazijoje. 1894 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją. Joje priimtas į slaptą klierikų organizaciją, kuri rūpinosi lietuvybės palaikymu. 1899 07 25 įšventintas kunigu ir paskirtas vikaru į Kvetkų parapiją (Panevėžio ap.). 1900 m. perkeltas į Panemunėlį vikaru, pas kun. J. Katelę. Dėstyti tikybą rusų kalba Panemunėlio pradinėje mokykloje griežtai atsisakė. Kretingoje artimai bendradarbiavo su kun. A. Bizausku ir kun. K. Petreikiu. Trise nutarė organizuoti draudžiamos lietuviškos spaudos gabenimą iš Prūsijos. Jam pavedė slėpti ir išduoti knygnešiams atvežamą spaudą. Knygnešiai ją išgabendavo į Plungę, Endriejavą, Veiviržėnus ir kt. Iš čia ją platindavo po apylinkes. Rašė straipsnius į laikraščius „Tėvynės sargas“, „Dirva-Žinynas“, „Kryžius“. Pasirašydavo slapyvardžiu Paukštelis. Išvertė į lietuvių kalbą ir išleido keletą religinio turinio knygelių. Nuo 1904 m. – Kauno Katedros vikaras ir vyskupijos kurijos kancleris, Klebonaudamas Kauno Arkikatedroje Bazilikoje, jis buvo prisidėjęs prie beveik visų katalikiškų draugijų steigimo. Dalyvavo katalikiškų organizacijų (blaivybės, zitiečių) veikloje. 1911 m. – Katalikų mokytojų sąjungos, Ateitininkų sąjungos, 1912 m. – pavasarininkų federacijos vienas steigėjų. 1914–1919 m. – Vilniuje Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti sekretorius. 1917 m. – lietuvių konferencijos Vilniuje vienas sekretorių. 1916 m. suimtas vokiečių, Kauno tvirtovės komendantas jam, kaip neištikimam valdžiai, liepė per 24 val. išsikraustyti iš Kauno. Apsigyveno Vilniuje, bet vokiečių administracija, įtardama susirašinėjant su negeistinais žmonėmis, jį areštavo ir 3 mėn. tardė.  1919 m. Vilnių užėmus bolševikams jis vėl areštuotas, kaip įkaitas Vilniaus, Dvinsko ir Smolensko kalėjimuose išbuvo pusę metų. 1919 m. liepą apsikeitus politiniais kaliniais grįžo į  Kauną, paskirtas Žemaičių katedros viceprepozitu. Nuo 1920 m. – Kauno Arkikatedros Bazilikos klebonas, 1920 05 15–1922 11 13 – Steigiamojo Seimo atstovas. Priklausė Lietuvos krikščionių demokratų partijos frakcijai, tiesiogiai prisidėjo kuriant lito priėmimo įstatymą. Po kadencijos iš aktyvaus politinio gyvenimo pasitraukė, buvo Katalikų veikimo centro veikėjas, nuo 1937 m. – pirmininkas, nuo 1928 m. – „Saulės“ draugijos centro valdybos pirmininkas. Išliko aktyvus visuomeniniame gyvenime, 1924 m. suorganizavo vartotojų bendrovę „Concordia“, 1925 m. buvo kunigų invalidų ir emeritų kasos iždininkas ir reikalų vedėjas. 1926 m. jam suteiktas Kauno Arkikatedros Kapitulos garbės kanauninko vardas. Palaidotas Arkikatedros Bazilikos šventoriuje. Gimė 1877 02 01. Kniebionyse, Girkalnio vlsč., Raseinių aps.

1949 11 03 Bona paskelbta Laikinąja Vokietijos sostine. Bonos vardas rašytiniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas 13 metais prieš Kristų. 400 metų Bonoje gyveno Romos legionieriai.

1984 11 03 Druskininkuose mirė Eduardas Balsys, kompozitorius. Gimė 1919 12 20 Mykolajeve, Ukrainoje.

1794 11 04 Varšuvos priemiesčio Prahos mūšis. Prahos priemiestį gynė apie 8000 Lietuvos kariuomenės, 3000 Lenkijos kariuomenės, apie 5000 Varšuvos gyventojų. 5 val. carinis kariuomenės vadas Suvorovas pradėjo puolimą. Tai buvo Prahos skerdynės. Po jų Varšuva 11 04 buvo atiduota be pasipriešinimo. Tai buvo paskutiniosios Lietuvos kariuomenės kautynės.

1794 11 04 kautynėse Varšuvos Prahos priemiestyje žuvo (mirtinai sužeistas durtuvu) Lietuvos sukilėlių vadas Jokūbas Jasinskis, Lietuvos kariuomenės karininkas, inžinierius, vienas pagrindinių  1794 m. sukilimo vadų. Vadavo nuo rusų Vilnių. Gegužės 3 d. Lietuvos tautinė aukščiausioji taryba paskyrė jį Lietuvos sukilėlių ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu, jam suteiktas generolo leitenanto laipsnis. Vėliau vyriausiojo sukilimo vado Tado Kosciuškos  sprendimu J. Jasinskis buvo nušalintas iš Lietuvos sukilėlių vado pareigų ir pradėjo vadovauti divizijai. Sukilimui pralaimint pasitraukė Varšuvos link. Gimė 1761 07 24  Venglevo dvare, netoli Poznanės.

1814 11 04 Norvegija, remdamasi Mosso konvencija, sudarė asmeninę uniją su Švedija. 1814–2005 abi valstybės turėjo bendrą monarchą, užsienio politiką ir diplomatinę tarnybą. Norvegija išsaugojo savo Konstituciją, parlamentą (Stortingą), kariuomenę ir karaliaus sudaromą vyriausybę, kurios dalis rezidavo Stokholme, Nuo 1873 m. Švedijos karaliui Norvegijoje atstovavo vietininkas.

1949 11 04 Baltimorėje, JAV, vyko VLIK Seimas, kuriame dalyvavo ir iš Lietuvos atvykę veikėjai.

1989 11 04 Kauno Radijo gamyklos kultūros namuose 400 buvusių partizanų paminėjo 1940 m. Lietuvos pasipriešinimo sąjūdžio įkūrimą, įnešė partizanų vėliavas. Tai buvo pirmasis po karo rezistencijos dalyvių suvažiavimas.

1794 11 05 Rusijos kariuomenė įžengė į Varšuvą

1914 11 05 britai aneksavo iki tol Osmanų imperijai priklausiusį Kiprą.

1854 11 05 Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos pajėgos Inkermano mūšyje per Krymo karą sutriuškino 50 tūkst. karių Rusijos armiją.

1879 11 05 Joniškyje, Šiaulių ap., gimė Maksimas Katche, Lietuvos kariuomenės generolas. Tarnavo Rusijos kariuomenėje, 1918 m. grįžo į Lietuvą. Dalyvavo nepriklausomybės kovose. 1920 03 01 jam suteiktas generolo leitenanto laipsnis, nuo 07 10 paskirtas eiti Generalinio štabo viršininko pareigas. Nuo 1921 04 01 – Aukštųjų karininkų kursų organizatorius ir viršininkas. Nuo 05 29 grįžo į Generalinio štabo viršininko pareigas. 1922 10 07 dėl sveikatos, pačiam prašant, išleistas į atsargą. Gyveno Biržuose, kur ir mirė 1933 06 10. Palaidotas Biržų evangelikų liuteronų kapinėse.

1879 11 06 Pažiegėje, Zarasų r., gimė Kazimieras Būga, lietuvių kalbininkas, žymiausias lietuvių kalbos tyrinėtojas, etimologas, sukūrė hipotezę apie baltų genčių įsikūrimą Pabaltijyje. Profesorius. Mirė 1924 12 02 Karaliaučiuje, palaidotas Kaune. 

1944 11 06 Berlyne mirė Jonas Šliūpas, gydytojas, literatūros istorikas, publicistas, „Aušros“ redaktorius, aktyvus visuomenininkas. Studijavo Peterburgo (Rusija) ir Merilendo (JAV) universitetuose, gyveno Šveicarijoje, Vokietijoje, JAV. 1921m, grįžo į Lietuvą. Buvo Lietuvos pasiuntinys Latvijoje ir Estijoje, 1933–1940 m. – Palangos burmistras. Gimė 1861 03 07 Rakandžiuose, Šiaulių r.

1944 11 06 JAV Hanfordo atominėje gamykloje pirmą kartą pagamintas plutonis, kuris pirmąkart panaudotas gaminant pačią pirmą atominę bombą – ji buvo susprogdinta per branduolinius bandymus Naujojoje Meksikoje, šalia Alamogordo miesto. Antroji bomba „Storulis“ numesta ant Japonijos miesto Nagasakio.

1994 11 06 pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Kauno susprogdintas geležinkelio tiltas per Bražuolės upelį.

1989 11 07 Vilniuje apie 50 žmonių (LLL, „Ženeva-49“ ir kt.) sustabdė karinį paradą Gedimino prospekte. KGB, milicija ir „Jedinstvo“ draugovininkai nustūmė demonstrantus į šalį, buvo nukentėjusių.

1989 11 07 atsistatydino Rytų Vokietijos vyriausybė.

1519 11 08 ispanų konkistadoras Hermanas Kortesas su savo būriais atvyko į klestinčios actekų imperijos sostinę Tenočtitlaną (įkurtas 1325 m.). 1521 m. actekų imperija žlugo, Tenočtitlanas sugriautas ir jo vietoje pastatytas dabartinis Meksiko miestas.

1784 11 08 Šiauriuose (Rodūnios r., Gardino sr.) gimė Teodoras Narbutas, karo inžinierius, istorikas, parašė 9 tomų „Lietuvių tautos istoriją“, pirmasis paskelbė Lietuvos metraštį (vad. „Bychovco kroniką“). Mirė 1864 11 27 Vilniuje. 

1864 11 08 Abraomas Linkolnas perrinktas JAV prezidentu.

1494 11 09 de Medičių giminė tapo Florencijos valdytojais ir liko iki jais iki pat XVII amžiaus. Šioje kilmingoje giminėje buvo net trys popiežiai (Leonas X, Kle­men­sas VII, Leonas XI), daugybė Florencijos valdytojų, o vėliau – ir prancūzų bei anglų karališkosios šeimos narių. Medini valdymas truko iki 1537 metų.

1829 11 09 Plėgių k. Lukšių vlsč., ūkininko šeimoje gimė  Martynas Sederevičius – kunigas, knygų spausdinimo, gabenimo ir platinimo organizatorius Suvalkijoje. Mirė 1907 03 07 Sudarge, Šakių r.

1919 11 09 Karinė kontrolės komisija (vadovas prancūzų generolas A. Niselis) išvyko į Berlyną tartis dėl Vokietijos kariuomenės išvedimo ir kovų su bermontininkais. Lietuvos atstovas J. Purickis garantavo, kad vokiečių kariuomenės išvedimas iš Lietuvos nėra pavojingas, nes Lietuva turi pakankamai kariuomenės, kad galėtų palaikyti tvarką.

1989 11 09 20 val. Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje buvo dar kartą iškilmingai perlaidoti LDK kanclerio ir Vilniaus vaivados Alberto Goštauto palaikai.

1989 11 09 Rytų Vokietijos gyventojams buvo leista kirsti Berlyno sieną, kuri 30 metų juos saugojo nuo artimųjų bei giminių pasilikusių Vakarų Vokietijoje. Kitą dieną siena pradėta griauti ir atvėrė kelią į greitą Vokietijos susivienijimą. Sienos, pastatytos 1961 08 13, griovimas buvo didžiulė šventė tiek rytų, tiek vakarų vokiečiams.  

1999 11 09 mirė Mečislovas Andreika, gydytojas rentgenologas, politinis kalinys, blaivybės propaguotojas. Gimė 1925 07 01.

1354 11 10 popiežius Inocentas VI Lenkijos karaliaus Kazimiero Didžiojo prašymu Lenkijoje, Čekijoje ir Vengrijoje paskelbė kryžiaus žygį prieš Lietuvą. 

1444 11 10 Varnos mūšyje su turkais žuvo Lenkijos ir Vengrijos karalius, Jogailos sūnus Vladislovas III-Varnietis. Gimė 1424 10 31 Krokuvoje. Dr. J. Basanavičius savo autobiografijoje (1936, psl. 72-73) įdomiai aprašo savo įspūdžius apsilankius Varnos mūšio vietose. 

1944 11 10 Kaune mirė Juozas Zikaras, skulptorius. Baigė Peterburgo Dailės akademiją, čia ir pasiliko dėstyti dailę. Tarnavo Rusijos kariuomenėje. 1918 m. grįžo į Lietuvą, įsikūrė Panevėžyje, dirbo dailės mokytoju. Čia sukūrė dešimtis puikių skulptūrų, iš kurių garsiausios –  „Laisvė“ ir „Knygnešys“ pastatytos Kauno Karo muziejaus sodelyje. J. Zikaras taip pat sukūrė Lietuvos litų ir centų modelius, antkapinį M. K. Čiurlionio paminklą Vilniaus Rasų kapinėse, Kristaus Karaliaus skulptūrą Panevėžio Katedroje ir daug kitų darbų (iš viso 121 skulptūrą). Nuo 1928 m. gyveno Kaune, dėstė Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, tapo profesoriumi. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje visi trys skulptoriaus sūnūs pasitraukė į Vakarus. Neištvėręs okupacinės sovietų valdžios persekiojimo, 1944 11 10 J. Zikaras nusižudė, išgėręs mirtiną dozę morfijaus. Gimė 1881 11 18 Paliukų k., Pasvalio r.

1999 11 10 Vilniuje mirė Stasys Antanas Bačkis, Lietuvos diplomatas, kardinolo A. J. Bačkio tėvas, teisės dr. (1933), Klaipėdos universiteto garbės dr. (1995). 1925–1930 m. studijavo Paryžiaus universitete (1928 m. baigė teisės, 1929 m. – viešosios teisės, 1930 m. – politinės ekonomijos ir tarptautinius mokslus). Nuo 1930 m. – Lietuvos diplomatinėje tarnyboje. 1931–1932 m. – Lietuvos studentų ateitininkų sąjungos pirmininkas. 1931–1938 m. – M. Valančiaus liaudies universiteto Kaune rektorius. 1932 m. vienas Tarptautinės teisės mokslų draugijos Kaune steigėjų. 1938 08–1939 06 – Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje pirmasis sekretorius, 1939 06–1953 08 – patarėjas ir Lietuvos atstovas. 1945–1960 m. – BALF įgaliotinis Paryžiuje. 1951–1958 m. jo iniciatyva Paryžiuje buvo leidžiamas „Bulletin Lithuanien“. 1952–1955 m. – Lietuvių katalikų mokslo akademijos atkūrimo išeivijoje iniciatorius, jos garbės narys (1979). Nuo 1953 m. turėjo įgaliotojo ministro rangą (nuo 1998 m. – Lietuvos Respublikos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus). 1954 m. – draugijos France–Baltique atkūrimo iniciatorius. 1991 09 06 Lietuvos diplomatų šefas dr. Stasys Antanas Bačkis pranešė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrui Algirdui Saudargui ir kolegoms, kad baigė eiti savo pareigas. 1993 m. pavasarį su žmona Ona Galvydaite-Bačkiene (1907 05 25–2003 06 19) grįžo į Tėvynę. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse. Gimė 1906 02 10 Pantakonyse, Joniškėlio vlsč. 

11 11 – Šv. Martyno diena. Šv. Martynas – IV a. Italijoje gyvenęs vyskupas pagarsėjęs gailestingumo darbais, ypač vargšų globa. Feodalinėje Lietuvoje ši diena buvo galutinis įvairių mokesčių sumokėjimo terminas.

11 11 – Lenkijos Nepriklausomybės diena. Po ATR padalinimų (1772, 1793 ir 1795 m.) Lenkijos teritorija virto Prūsijos ir Austrijos dalimis. Nuo 1815 m. didžioji Lenkijos dalis priklausė Rusijai. Pirmojo pasaulinio karo metu Lenkiją buvo okupavusios Vokietija ir Austro – Vengrija. 1918 11 11, tik paskelbus apie Pirmojo pasaulinio karo baigtį, Lenkija  deklaravo savo Nepriklausomybę ir tapo Nepriklausoma Demokratine Respublika.

1849 11 11 Kretingoje mirė Jurgis Ambraziejus Pabrėža, kunigas, vienuolis, pedagogas, lietuvių kultūrinio sąjūdžio dalyvis, žemaičių raštijos veikėjas ir mokslo terminijos kūrėjas, bibliofilas. 1786–1792 m. mokėsi Kretingos gimnazijoje, 1793–1794 m. studijavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vyriausiojoje mokykloje. Dalyvavo 1794 m. sukilime. 1794 m. įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Varniuose, 1796 m. įšventintas kunigu; 1796–1817 vikaras, altaristas Šiluvoje, Raudėnuose, Tveruose, Plungėje, Kartenoje. Garsėjo kaip pamokslininkas, liaudies medicinos žinovas ir gydytojas. 1816 m. įstojo į Kretingos bernardinų vienuolyną, 1817 m. davęs įžadus tapo pranciškonu, gavo Ambraziejaus vardą. Pasirinko neturto atžvilgiu lengvesnį vienuolio tretininko statusą. Nuo 1817 m. Kretingos bernardinų mokykloje dėstė lotynų kalbą, gamtos mokslus, tikybą. Parašė lotynų kalbos ir geografijos vadovėlių. 1821 m. paskirtas Kretingos vienuolyno pamokslininku, buvo nuodėmklausys. Vienuolyne atsidėjo mokslinei veiklai, rinko ir aprašė Žemaitijos augalus, gretimose parapijose garsėjo kaip liaudies medicinos mokovas. Palaikė ryšius su žemaičių kultūros sąjūdžio dalyviais, mokslinin­kais S. Daukantu, J. K. Gintila, Silvestru Rucevičiumi, M. Valančiumi, J. Jundzilu, J. F. Volfgangu, laiškuose jiems grindė mokslo terminiją, susikurtą pajūrio žemaičių rašybą. Sukūrė savitą žemaičių kalbos gramatiką ir rašto sistemą, ketino norminti žemaičių tarmes ir kurti bendrinę rašomąją žemaičių kalbą. Savo biblioteką (daugiau kaip 400 tomų, vyravo botanikos, praktinės medicinos, teologijos veikalai, populiarūs žurnalai) pradėjo komplektuoti vikaraudamas, knygas siųsdavosi iš Vilniaus, Rygos, Sankt Peterburgo. Parašė veikalų apie botaniką, religiją, paliko pamokslų rinkinių. Domėjosi botanika – turėjo apie 800 augalų herbariumą, kūrė botanikos, augalų morfologijos lietuvišką terminiją. Rašė eilėraščius lenkų ir lietuvių kalbomis, J. A. Pabrėžos rankraščiai ir knygos saugomi JAV ir Lietuvos muziejuose, bibliotekose; didžiausia dalis – Vilniaus universiteto, Kauno viešojoje ir Kauno technologijos universiteto bibliotekose. Gimė 1771 01 15 Večiuose, prie Lenkimų, Skuodo vlsč. 

1919 11 11 A. Niselio komisija atvyko į Kauną ir čia tarėsi (dalyvaujant Respublikos prezidentui A. Smetonai) dėl bermontininkų iškraustymo iš Lietuvos.

Parinko Gediminas Adomaitis

„XXI amžius“, 2024 m. spalio 25 d., nr. 39–40 (2604–2605)