Tėvynė – svarbiau už viską 

Zigmas Tamakauskas 

1956 metų  įvykių Lietuvoje dalyvis, LŠS Vytauto Didžiojo šaulių 2-osios rinktinės šaulys

Spalio pradžioje gavau iš naujo Vengrijos Nepaprastojo ir įgaliotinio ambasadoriaus Lietuvoje J. E. p. Janošo Berešo (János Béres) pasirašytą laišką, kviečiantį dalyvauti 1956 metų Vengrijos įvykių ir jų atgarsio Lietuvoje vyksiančiuose minėjimuose Vilniuje ir Kaune. Laiške pabrėžiama, kad „vengrai šią dieną brangina ne tik dėl jos istorinės reikšmės, bet ir dėl nepamirštamos paramos, kurios sulaukėme iš drąsių lietuvių, inicijavusių solidarumo su Vengrijos revoliucija demonstracijas“.

Prisimenu, kai 1956 metų Visų Šventųjų dienos išvakarėse surengėme nelegalią talką – sutvarkėme apžėlusius, neprižiūrimus lietuvių karių kapus Rasų kapinėse. 

Su kauniečių jaunimo būreliu tokio darbo ėmėmės ir Kauno senosiose kapinėse. Sutvarkėme apleistus 1941 metų Birželio sukilėlių, lietuvių karių ir pažymėtus lėktuvų propelerių kryžiais lakūnų kapus. Matėme, kad šį mūsų kapinių tvarkymo darbą iš tolo sekė ilgais apsiaustais  bešlitinėjančių čekistų akys. Vienas prisiartinęs paklausė, kas mums liepė tuos kapus tvarkyti. „Niekas mums neliepė, patys sugalvojome. Mums labai patinka lakūnai ir kareiviai…“ – drąsiai atsakė Danutė.

Kelios dienos buvo likusios iki Visų Šventųjų dienos vakaro – pavadinto Vėlinėmis. Vengrijoje vyko masinė antisovietinė akcija, aidėjo šūviai, iš vėliavų audeklo vidurio iškirpti sovietiniai simboliai: skylėtosios vėliavos tapo sukilėlių ženklu. Tautos valia prie valdžios vairo grįžęs politinių reformų iniciatorius Imrė Nadis (Imre Nagy) skelbia Vengrijos neutralitetą, išstojimą iš sovietinio Varšuvos pakto, reikalauja iš šalies išvesti sovietinę kariuomenę. Vengrijos revoliucija tapo  laisvės viltimi visoms sovietų pavergtoms tautoms. 

Visų Šventųjų vakare susirinkome prie dr. Jono Basanavičiaus, tapusio gyvosios Lietuvos laisvės simboliu, kapo. Jis nušvito daugybės žvakių šviesos vainiku. Jį puošė įvairiaspalvės rudeninės gėlės, mano sudėti iš akmenėlių Gedimino stulpai, Trispalvės juostelės. Susirinko daugybė studentų iš Vilniaus universiteto, Dailės, Pedagoginio institutų, Konservatorijos. Sklido patriotinio turinio eilėraščiai, kalbos, giesmė „Marija, Marija“, skambėjo Lietuvos himnas, sveikinantys Vengrijos revoliuciją žodžiai, Lietuvos laisvės šūkiai. Pasirodę milicijos būriai ir kareiviai stengėsi susirinkusį jaunimą išsklaidyti, neleisti žygiuoti link miesto. Kareiviams vadovavęs generolas net įstengė lietuviškai pasakyti keletą žodžių: „Eikite namo…“ Į kareivių ir milicininkų žodžius mes atsakydavome lietuviška daina ir šūkiais: „Laisvę Lietuvai, laisvę Vengrijai“. Pralaužę atvykėlių užtvaras, nužygiavome iki Aušros Vartų. Čia pasitiko dar didesni represinės jėgos būriai. Pirmoje gretoje ėjusius kelis studentus jiems pavyko nutempti į greta stovėjusius uždarus sunkvežimius. Reikalavo išsiskirstyti. Jėgos buvo nelygios, vis gausėjo kareivių ir milicininkų būrių. Supratome, kad  mums  nepavyks  įžygiuoti į miesto gatves. Prasidėjo derybos. Pavyko susitarti, paleidus tuos nutemptus į sunkvežimius jaunuolius. Matėme iš tolo savo darbą dirbančius „fotografus…“ Išsiskirstėme būreliais. Po šių įvykių tuometinis Lietuvos „šeimininkas“ Antanas Sniečkus pareikalavo daugybę studentų, vienokiu ar kitokiu būdu prisidėjusių prie vadinamos antitarybinės demonstracijos Rasų kapinėse, iš aukštųjų mokyklų pašalinti. 

Bet manęs iš karto pašalinti nepavyko. Po Vasario 16-osios prasidėjo tardymai. Tardymo procedūrą sekė ir pats Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakulteto komunistų partijos sekretorius Imrija Zaksas. Tolimesnį tardymą pratęsė tuometinis fakulteto dekanas, partinio biuro narys kalbininkas Jonas Palionis. Netrukus buvo parašytas raštas universiteto rektoriui, kuriame nurodant kurse veikiančią „antitarybinę“ veiklos  kryptį, „fakulteto dekanatas, partinė ir komjaunimo organizacijos prašo draugą Rektorių pašalinti studentą Tamakauską iš universiteto“. Šį raštą 1957 m. kovo 9 d. pasirašė Istorijos-filologijos fakulteto dekanas Jonas Palionis, partinio biuro sekretorius I. Zaksas ir komjaunimo biuro sekretorius J. Bielinis. Rektoratas turėjo reaguoti. Rektoriaus  įsakyme Nr. 161-st. rašoma: „Dėl nesveikų nuotaikų skleidimo Istorijos-filologijos fak. Lietuvių kalbos ir literatūros specialybės II k. stud. Tamakauską Zigmą s. Juozo, pašalinti iš universiteto nuo š. m. kovo mėn. 15 d.“. Tuojau pat buvau išsiųstas į sovietinius rekrūtus prie Uralo į užterštą radiacijos zoną…

1956 metų vengrų tautos sukilimo dėl įvairių priežasčių  neparėmė užsienio didžiųjų valstybių vyriausybės. Atsiųsti sovietinių tankų vikšrai žiauriai sutraiškė Vengrijos revoliuciją. Statistiniais duomenimis žuvo apie 3 tūkstančius sukilėlių, tūkstančiai buvo sužeista, tiek pat tapo pabėgėliais. Buvo nužudytas ir Vyriausybei vadovavęs  Imrė Nadis, norėjęs nuo Vengrijos numesti sovietinių pančių nelaisvę, šalį pasukti demokratijos linkme. Rusiškasis imperializmas, norėjęs neprarasti savo valdų, Vengriją paskandino kraujuje. Kraujuje jis dabar nori  paskandinti narsiai kovojančią už savo laisvę ir ukrainiečių tautą. Tikime, kad to padaryti grobuoniui nepavyks.

Vengrija 1990 m. spalio 23 d. pirmą kartą oficialiai paminėjo vykusį 1956 metų Tautos sukilimą, virtusį Vengrijos nacionaline diena. 

Dabar daug kas stebi dabartinės Vengrijos vyriausybės dviprasmiškumą. Žavėjomės Vengrijos premjeru Viktoru Orbanu, siekusiu savo šalį pasukti demokratijos, tautinių krikščioniškų vertybių, tautos orumo, savo kalbos, valstybės savarankiškumo išlaikymo linkme. Jis už savo veiklą 2009 metais Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus buvo apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu. Tačiau pastaruoju metu nerimą kelia Vengrijos vyriausybės vadovo V. Orbano politika, jo išvykos į Maskvą ir Pekiną, bičiuliškai spaudžiant  rankas  šių šalių diktatoriams. Matant tai, kai kam iškyla klausimas, ar verta mūsų šalyje minėti 1956 metų įvykius Vengrijoje. Šis klausimas lyg pretenduoja nutrinti tų įvykių esmę – vengrų, kaip ir lietuvių kovą dėl savo laisvės. Tai buvo šventa kova. Vengrijoje vykęs sukilimas stiprino ir mūsų tautos viltį išsivaduoti iš to paties, tiesa, kitaip pasivadinusio, rusiškojo imperializmo gniaužtų. Savo laisvės siekianti Lietuva palaikė vengrų tautos siekius. Tai parodė gyvi 1956 metų  Visų Šventųjų dienos  įvykiai Vilniuje ir Kaune.  Taigi 1956 metų įvykius Vengrijoje ir Lietuvoje ne tik verta, bet ir reikia minėti. Jų negalima painioti su daug kam nepriimtina dabartinės Vengrijos vyriausybės politika, atiduodančia pirmumą vien savo ekonominei naudai.

Lietuvių ir vengrų tautų draugystės atspindžius ir bendros kovos esmę, Atminties žiedus  paryškino mūsų tautodailininkai Rimantas Zin­kevičius, Vidas Cikana ir kiti, sukūrę ir pastatę lietuvišką koplytstulpį su Rūpintojėliu Budapešto kapinėse, kuriose palaidoti žuvę sukilimo dalyviai. 2006 metais, minint Vengrijos sukilimo 50-ąsias meti­nes, mūsų tautodailės meistrai Adolfas Teresius ir Rimantas Zinkevičius Budapešto Kerepešio kapinėse pastatydino savo sukurtą koplytstulpį nežinomose vietose palaidotiems 1956 metais vykusios revoliucijos didvyriams atminti.

2006 metais Lietuvos ir Vengrijos prezidentai Valdas Adamkus bei Laslas Šojomas (László Sólyom) Vilniuje prie Aušros Vartų sienos atidengė Atminimo lentą, kurioje lietuvių ir vengrų kalbomis parašyta: „Atmintiną 1956  metų Visų Šventųjų dieną Vilniuje, nepabūgus sovietų okupacijos, viešai buvo palaikyta Vengrijoje  kilusi revoliucija. Garbė tiems,  kurie parodė vienybę  siekti Lietuvos ir Vengrijos Nepriklausomybės“. Atminimo lenta taip pat buvo įrengta Kauno Senosiose kapinėse, vadinamajame Ramybės parke. Abu prezidentai pasikeitė ir aukščiausiais savo šalių apdovanojimais.

Šiais metais 1956 metų įvykių minėjimas prasidėjo Vilniuje prie minėtos Aušros Vartų sienos įrengtos Atminimo lentos. Susirinko Vengrijos ambasados darbuotojai ir būrelis žmonių. Iš jų – keturi tų įvykių liudininkai ar dalyviai: Antanas Staniulis, Zigmas Tamakauskas, Rimantas Matulis ir Leonas Kerosierius. Nuskambėjus Vengrijos bei Lietuvos  himnui, žodį tarė naujasis Vengrijos ambasadorius J. E. p. Janošas Berešas, pažymėjęs to meto įvykių svarbą išsivaduojant iš sovietinės priespaudos, pasidžiaugė, kad tuomet lietuviai atvirai palaikė vykusią vengrų tautos kovą dėl savo laisvės, palinkėjo ir tolimesnės vengrų ir lietuvių tautų nuoširdžios draugystės, gražaus bendradarbiavimo,  kūrybinio darbo vaisių. 

Ambasadoriaus nuoširdų geranoriškumą, siekiant palaikyti bei plėtoti mūsų tautų draugystę, pajutome ir  jo žodžiuose, pasakytuose per surengtus šventinius  pietus. Pajutome ambasadoriaus rūpestį dėl dabartinio požiūrio į Vengrijos vyriausybės vykdomą politiką. Jis paaiškino, kad tai  lemia reikalinga diplomatija, dabartinė Vengrijos geopolitinė situacija, jos ekonominė būklė. Pabrėžė, kad Vengrija pagal savo galias daug prisidėjo ir prisideda prie Ukrainos ekonominės galios ir jos laisvės siekių palaikymo bei stiprinimo. Sakė, kad tiek vengrų, tiek lietuvių tautų požiūris į rusiškąjį imperializmą ir jo agresyvią  grėsmę yra vienodas. Padėkojome jo ekscelencijai už jo nuoširdumą, už mielus žodžius, skirtus Lietuvai. Palinkėjome gražių darbo vaisių stiprinant mūsų tautų draugystę, palaikant gražių istorinių tarpsnių atmintį. 

Kaune 1956 metų įvykių minėjimas jau pagal tradiciją vyko Senosiose kapinėse prie įrengto memorialo spalio 24 dieną. Šiose kapinėse sovietinės okupacijos metais beveik kasmet vykdavo didesni ar mažesni žmonių antisovietiniai susibūrimai, prasidėję  jau pirmaisiais okupacijos – 1940 metais lapkričio 2 dieną, kurią, kaip teigia istorikas Vytautas Jurkus, galima laikyti  neginkluoto antisovietinio pasipriešinimo pradžia (Žurnalas „Legendos“, 2020 m. Nr. 5 (44), 46 p.). Ypač platų atgarsį turėjo čia vykęs, kaip ir Rasose,  1956 metų lapkričio 1-osios vakaro susibūrimas, sveikinęs ir Vengrijoje vykusią revoliuciją, dabar įvardijamą Vengrijos Nacionaline diena. Šių metų  minėjime, kaip ir Vilniuje, dalyvavo Vengrijos Nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius J. E. p. Janošas Berešas, ambasados padėjėja Lina, konsulė Ilona Jočionienė bei kiti ambasados darbuotojai. Dalyvavo mokinių  grupės su savo mokytojais iš Kauno Juozo Grušo meno bei Stepono Dariaus ir Stasio Girėno gimnazijų, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo viršininkas ats. mjr. Gediminas Reutas, istorikas Rimantas Matulis, buvęs ilgametis Lietuvos sąjūdžio   pirmininkas bei Seimo narys Rytas Kupčinskas, Lietuvos šaulių sąjungos nariai – profesorius dr. Algimantas Kurlavičius ir dr. Audrius Kopūstinskas, Kauno savivaldybės atstovas Gediminas Vasiliauskas, dar sovietinės okupacijos metais vykusių  mūsų patriotinių  renginių  aktyvus  dalyvis inžinierius Leonas Šidiškis su žmona ir kiti, saugojantys 1956 metų įvykių atmintį.      

Minėjimą įžanginiu žodžiu pradėjo miesto ceremonimeistras Kęstutis Ignatavičius. Nuaidėjus Vengrijos ir Lietuvos himnams,  susirinkusiems gražius žodžius pasakė Vengrijos ambasadorius Janošas Berešas. Vengrijos revoliucijos 68-ąsias metines savo kalboje sveikino miesto savivaldybės narys Gediminas Vasiliauskas. Prie memorialo padėti Vengrijos ambasados ir Kauno savivaldybės vainikai.  

Meninę programą pradėjo S. Dariaus ir S. Girėno gimnazijos atstovai. Pritariant gimnazijos devintoko Mato Ivanovo gitaros garsams, savo kūrybos patriotines eiles skaitė tos pačios klasės mokinė Emilija Voronenkaitė. Dainą „Rudens naktis sustojo“ padainavo abiturientė Miglė Šimukonytė. Jai elektrine gitara pritarė jos bendramokslė Augustė Kuconytė. Malonu pažymėti, kad skambant mokinės Augustės Kuconytės gitarai, į atlikėjų mokinių būrį darniai įsijungė ir gimnazijos direktorės  pavaduotoja  Deimantė Jankūnaitė savo daina „Baltas brolis“. 

Minėjime dalyvavęs Kauno Juozo Grušo  meno gimnazijos 5-7 klasių mokinių vokalinis ansamblis, vadovaujamas mokytojos Aistės Juškaitės, padainavo Artūro Juknos sukurtą dainą „Vėl kyla paukščiai“.

Gera, kad savo tradiciją dalyvauti minint 1956 metų įvykius  Vengrijoje bei jų atgarsius Lietuvoje, pratęsė minėtų gimnazijų vadovybių geranoriškumas ir supratimas (S. Dariaus ir S. Girėno gimnazijos direktorė Dovilė Kaminskė, J. Grušo meno gimnazijos direktorė Undinė Diana Tumavičiūtė). Minėjimo meninę programą S. Dariaus ir S. Girėno gimnazijoje parengė Jūratė Ivanauskienė – matematikos mokytoja ekspertė ir Deimantė Jankūnaitė – gimnazijos direktorės pavaduotoja ugdymui, vokalinės studijos vadovė. J. Grušo meno gimnazijoje daug triūso parengiant programą įdėjo  muzikos mokytoja Aistė Juškaitė.

Gaila, kad šįkart minėjime negalėjo dalyvauti Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų licėjaus auklėtiniai.  

Minėjime dalyvavusius mokinius skanumynais dosniai apdovanojo Vengrijos ambasadorius J. E. p. J. Berešas su palyda.

Mokinių dalyvavimas šiame minėjime ir svarbiausiai – pasirengimas dalyvauti, išmokstant vieną ar kitą programos dalį, geriau sužinant vengrų tautos  kovos  už savo laisvę istorijos žiupsnelį, jį sugretinant su to meto įvykiais Lietuvoje – tikime, kad ne vienam  jaunosiose širdyse sukėlė kilnių jausmų dalelę, didesnę meilę ir savo kraštui.  Tai buvo gyvoji  patriotinio ugdymo pamoka.

Dabar dažnai kalbama apie pilietinį ugdymą mokyklose, nusiskundžiama, kad kai kurie šaukiamojo amžiaus jaunuoliai vengia atlikti karinės tarnybos, kad pilietinio ugdymo pamokos mokyklose esančios nuobodžios, neįdomios. Nuobodžios ir neįdomios todėl, kad jos dažnai  būna dėstomos ne širdimi, o tik „popieriniais“ žodžiais. Vien kalbos apie pilietiškumą be patriotinio jausmo yra šaltos, nepasiekia mokinių širdžių, neugdo meilės savo dvasinei kultūrai, savo kalbai, savo  Tėvynei. Pilietiškumas be patriotinio ugdymo jausmo yra tuščiaviduris vaisius. „Popieriniais“ piliečiais gali būti ir tie, kurių pilietiškumą lemia tik poreikiai, o širdyje visai nėra Lietuvos. Tai teko patirti ir man, būnant  Kauno savivaldybės Pilietybės komisijos pirmininku.

Minint 1956 metų įvykius Vengrijoje bei jų atgarsius Lietuvoje,  prisimintini vengrų himno autoriaus Ferenco Kiolčėjaus (Ferenc Kölcsey) žodžiai: „Siunčiu Jums žinią iš keturių žodžių, įrašykite juos giliai į širdį, išdeginkite savo atmintyje ir prieš mirtį perduokite savo sūnui kaip palikimą: Tėvynė – svarbiau už viską“.

Vengrijos ambasados pirmosios sekretorės Silvijos Peto (Szilvia Peto) ir ambasados padėjėjos Linos nuotraukos

„XXI amžius“, 2024 m. gruodžio 20 d., nr. 47–48 (2612–2613)