Tos trys dienos būdavo kaip rekolekcijos
Sigita TELYČĖNAITĖ
„Tyliai žengiame į nebūtį. Senoji karta, auklėta tikinčiose šeimose, baigia išmirti, kaimuose žmonių nelieka. Tradicijos netenka prasmės. Ką dabar visuomenei reiškia Gavėnia – laiko atkarpa prieš Šv. Velykas?
Toliau tęsiasi pasilinksminimai, triukšmingos šventės, koncertai. Nėra kada žmogui nutilti, niekas nekviečia į prasmingą tylą, įsiklausyti į save ir aplinką, permąstyti gyvenimo ir mirties sąvokas. O pasaulyje tiek daug karų, skausmo“, – sako Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas kun. Marijonas SAVICKAS, jau penktą dešimtmetį skaičiuojantis Mielagėnuose.
Naujo pavasario garsai dvasininkui žadina tolimos vaikystės prisiminimus, grįžta gimtosios Traupio parapijos (Anykščių r.) žmonių paveikslai, Gavėnios akimirkos tėvų namuos, buvusių tradicijų gelmė.
„Sovietmetis padarė savo darbą. Tokia dabartinė tikrovė. Jaunesnių kartų atstovai dar tuokiasi bažnyčioje, krikštija savo vaikus ir veda juos priimti Pirmąją Komuniją, bet retai kuris, tradiciškai ir nuosekliai gyvena krikščionišką gyvenimą, eiliniais sekmadieniais dalyvauja šv. Mišių aukoje. Nemaža dalis Lietuvos protų išvyko į užsienį, ten kuria sau patogesnę buitį ir kitoms valstybėms dovanoja asmeninių talentų rezultatus.
Čia visuotinis skubėjimas ir besaikis vartojimas nukonkuravo visas kitas dvasines vertybes, į šalį nustūmė žmogiškumo, tradicinės pareigos, šeimos sąvokas.
Lietuvą užpildė biznis ir vartotojiška mąstysena. Liberalaus pasaulio filosofija papildomai atvėrė kelius negatyviems visuomenės reiškiniams. Turime iškęsti ir tokį pereinamąjį laikotarpį.
Prieš 20 metų kaime buvo jaunimo. Dabar, esant reikalui, nėra ko pakviesti į pagalbą. Nebeliko žmonių, suprantama, kad nėra ir talkininkų, išnyko draugiškos kaimo talkos ir prasmingos bendrystės dalis“, – akcentavo dvasininkas.
Akimirkai stabtelkime prie mirties sąvokos, kuri žemiškai ir jautriai pulsuoja visuose Gavėnios mąstymuose, nes baigia tirpti protėvių tradicijos, nyksta santūri dvasinė pagarba išeinantiems. Kardinaliai keičiasi santykis į kitą žmogų – gyvą ar mirusį.
„Vartotojiškos tiesos į nebūtį stumia pagarbą mirusiajam. Praėjo laikas, kuomet Lietuvos kaime šermenys vykdavo tris paras, karštai giedojo giesmininkai, meldėsi kaimynai ir visa aplinka, jautriai, įsiklausant į būtį ir nuosekliai atsisveikindavo šeima. Dabar viskas kitaip – vakar buvo žmogus, o šiandieną jau laidojama urna. Greitai perkeliama iš dulkės kilusį vėl į dulkę. Ir vėl kažkur skubama.
Mano gimtinės prisiminimuose, namuose esant sunkiam ligoniui, ant pečiaus jau buvo daiginami miežiai salyklui. Žmogui mirus, juos veždavo malti, ruošdavo statines, aludariai gamindavo alų laidotuvėms. Į velionio kiemą rinkosi visi kaimynai, buvo pjaunama kiaulė ir veršelis, sukosi šeimininkės, vyko būdynių ruoša. Nestigo laidotuvėse giesmininkų – tiek vyrų, tiek ir moterų. Prasmingos giesmės kūrė ypatingą aplinką, kurioje buvo atsisveikinama su velioniu, permąstoma apie asmeninio gyvenimo prasmę, nuveiktus darbus, santykį su Aukščiausiuoju. Skambėjo ne dirbtinai privalomi muzikiniai kūriniai, o dvasinė tiesa.
Traupio parapijos žmonės prieš laidotuvių Mišias eidavo Kryžiaus kelią. Po Mišių ir laidotuvių grįždavo į savo namus, apeidavo gyvulius ir tik tuomet skubėdavo į gedulingus pietus. Nešdavo vienokias ar kitokias dovanas. Prie stalo meldžiamasi ir giedama – apie pora valandų. Gedulingų pietų šurmulį reguliuodavo šeimininkas ar šeimininkaujančios moterys. Jei garsiau, triukšmingiau bendraujama, nešamas silpnesnis alus, o jei bendrystė prityla – stipresnis.
Trys paros, skirtos laidotuvėms, rodė išskirtinį dėmesį velioniui ir jo šeimai, buvo ypatingos visai aplinkai, bendruomenei. Laidotuvės – ne kasdienis akimirksnis, o gyvųjų pagarbos ir dėmesio ženklas iškeliavusiam, dabartyje vis stipriau prarandantis esmę. Tos trys dienos būdavo kaip rekolekcijos…
Jei 1983 metais per laidotuvių Mišias išdalinau 102 Komunijas, dabar būna, kad urną atveža trys artimieji, klebonas ir duobkasys – visa Velionio palyda.
Nebeliko tradicinių laidotuvių, neliko buvusios bendrystės. Kartais kaimynai net nežino, jog mirė šalia gyvenęs žmogus.
Mūsų tauta istorijoje tiek iškentėjo, kovojo už laisvę, aukojo gyvenimus. Dabar galima tikėtis tik Dievo pagalbos ir gailestingumo“, – svarstė klebonas Marijonas Savickas, primindamas praeinančio laiko ženklus, kitimą ir seną posakį: „Kai išsivaikščios lietuviškas kaimas, išsivaikščios Lietuva.“
Laikraštis „Mūsų Ignalina“
„XXI amžius“, 2026 m. balandžio 3 d., nr. 13-14 (2674–2675)