Tremtis į Tėvynę
Gražina DZIDOLIKAITĖ-KAZARIAN
85 metai skiria mus nuo priverstinio Suvalkų krašto lietuvių iškeldinimo į sovietų okupuotą Lietuvą. Per du mėnesius buvo iškeldinta didelė dalis šio krašto lietuvių tautybės žmonių. Gyventojams buvo padaryta didžiulė moralinė ir materialinė žala, pakirstos tautinės šaknys.
Aš gimiau ir augau Voniškių kaime, netoli Plokščių, Šakių rajone, o nuolat girdėdavau ilgesingus tėvų pasakojimus apie jų gimtinę Punsko ir Seinų krašte. Ilgai neturėjau supratimo apie lemtingus įvykius, pakeitusius jų ir daugumos šio krašto lietuvių gyvenimą, o ir dabar istorijos vadovėliuose apie prievartinį lietuvių gyventojų iškeldinimą iš Suvalkų krašto nerašoma.
Prasidėjus II pasauliniam karui Suvalkų trikampyje, rugsėjo pradžioje, pasirodė vokiečiai, o rugsėjo 19 dieną šiame krašte vietoj vokiečių jau pasirodė sovietai. Maždaug po dviejų savaičių sovietus vėl pakeitė vokiečiai. Suvalkų kraštas buvo įtrauktas į Rytų Prūsijos sritį. Vokiečiai kūrė savo administraciją, slaptąją policiją (gestapą), SD ir žandarmeriją. Vokiečiai pradėjo krašto kolonizavimą. Buvo siekiama išstumti šio krašto autochtonus lietuvius – uždarinėjamos lietuviškos mokyklos, konfiskuojamas jų turtas. Blogėjo lietuvių ekonominė būklė, įvestos įvairios duoklės, priverstinio darbo okupantui prievolė.
1940 metų rudenį tarp gyventojų pradėjo sklisti kalbos apie galimą prievartinį iškeldinimą į valstybes pagal tautinį požymį (lietuviai – į Lietuvą, rusai – į Rusiją). Vėlyvą 1940 m. rudenį krašte buvo iškabinti plakatai: „Pradedamas gyventojų kėlimas į savo tėvynę. Kėlimas vykdomas pagal gyventojų norą.“ Okupacinė valdžia rado būdų kaip spausti gyventojus „savanoriškai“ išvykti. Tėtės brolis ir sesuo buvo išvežti darbams į Vokietiją. Jiems buvo pažadėta, kad, jei šeima pasirašys sutikimą išvykti, tai artimieji bus atleisti nuo darbo prievolės Vokietijoje. Pažadas buvo ištesėtas. 1940 metų Šv. Kalėdų išvakarėse į gimtinę grįžo tėtės sesuo ir brolis bei daugybė kitų šeimų tokio paties likimo artimųjų. Mamos šeima sulaukė atviro grasinimo: jei nevažiuosią į Lietuvą, tai pateks su žydais į Liubliną ir privalės nešioti raištį su „P“ (poliak – lenkas) raide. Tų metų gruodį į Suvalkų kraštą atvyko Sovietų Lietuvos agitatoriai, kurie ragino žmones keltis į Lietuvą. Agitatoriai pasakojo apie Lietuvoje persikėlusiųjų laukiančias geresnes dirvas, geresnius ūkius ir kita, bet sovietų propaganda kėlė šio krašto ūkininkų nepasitikėjimą. Sovietų žodžiai džiugino tik kai kuriuos šio krašto bežemius ir mažažemius. 1940 m. gruodį gestapas areštavo 53 ūkininkus ir keliolika inteligentų. Uždarė juos į Suvalkų kalėjimą. Ten jie buvo mušami, varomi dirbti sunkių darbų. Naktį į jų celes buvo liejamas vanduo. Gestapininkai reikalavę, kad suimtieji pasirašytų persikėlimo lapą, tuomet juos paleisią.
1940 m. birželio 14-ąją SSRS okupavo Lietuvą ir pradėjo derybas su Vokietija dėl Suvalkijos ruožo įsigijimo. Derybos baigėsi 1941 m. sausio 10 d. Maskvoje pasirašytu slaptuoju protokolu. SSRS už Suvalkijos ruožą įsipareigojo Vokietijai sumokėti 7,5 mln. aukso rublių. Tą pačią sausio10 dieną Kaune buvo pasirašyta ir kita sutartis tarp Trečiojo Reicho ir Sovietų Sąjungos dėl Lietuvos bei Suvalkų ir Klaipėdos krašto gyventojų pasikeitimo. Per du mėnesius iki 1941 m. kovo 18 d sutartis turėjo būti įvykdyta.
Kaip rašo istorikas dr. Bronius Makauskas: „Perkeltiesiems šalys turėjo užtikrinti medicininę pagalbą, teikti karštą maistą ir kt. Šios taisyklės buvo taikomos vokiečių tautybės žmonėms. Keliamiems į sovietų pusę tai buvo tuščias pažadas. Vykstantys savo transportu, turėjo teisę pasiimti vieną arkliais traukiamą vežimą, porą arklių, vieną karvę, dvi kiaules, tris avis arba ožkas, 10 vienetų naminių paukščių, 250 kg produktų, tarp jų po 2 kg riebalų vienam asmeniui. Perkeltų žmonių ūkiai atitekdavo vokiečiams.“ Per trumpą dviejų mėnesių laikotarpį iš šių etniškai lietuviškų žemių buvo iškeldinta 11 955 lietuvių tautybės asmenys. Šiame skaičiuje – ir mano tėvų šeimos, ir daug šeimų, ištremtų į iš Suvalkijos, išvykusių į vokiečių ūkius Marijampolės, Vilkaviškio, Šakių rajonuose.
Mamos Cibulskų šeima iš Vilkapėdžių kaimo Seinų valsčiuje buvo didelė, vienuolika asmenų. Nelengva turint 10 vaikų, bet visi pasižymėjo darbštumu ir sumanumu. Mamos tėvas apsidirbęs ūkio darbus rasdavo papildomo uždarbio. Turėjo gerus arklius, tai su jais veždavo į Suvalkų geležinkelio stotį įvairius krovinius. Brolis Jurgis prekiavo arkliais ir iš Lietuvos nešė kontrabandą – druską, pipirus, anodiją. Ūkyje buvo leista likti gyventi vyresniajam mamos broliui Jurgiui, bet jam palikti tik 7 margai žemės iš 30. Teko palikti ūkį ir užgyventą turtą.
Tėtės – septynių asmenų Dzidolikų šeima ir Trumpališkių kaimo Punsko valsčiuje. Darbštūs amatininkai. Tėvas su trimis sūnumis buvo kalviai-staliai, dvi dukterys – siuvėjos. Užsakymų netrūko, gyveno pasiturinčiai. Žemės turėjo tik 3 margus ir 1 arklį. Ant vaizdingos kalvelės, prie pat Punsko, liko naujas namas. Į vienkinkį vežimą įkėlę priekalą, varstotą, staliaus įrankius ir kažkiek būtiniausių daiktų, išvažiavo tremtin į Tėvynę.
Abi šeimos turėjo vykti į Voniškių kaimą Plokščių valsčiuje, į vokiečio Gustavo Kulikausko ūkį. Abi šeimos Kalvarijos sienos pralaidos punkte buvo registruotos 1941 m. kovo 3 d. Žmonių ir mantos prikrauti vežimai nuo pavasarinio polaidžio pažliugusiais keliais judėjo lėtai. Voniškius pasiekė tik po savaitės. Voniškiuose išvykusių vokiečių ūkiuose apgyvendintos dar penkios šeimos: Vazneliai, dveji Ivoškai, Katauskai ir Kavaliauskai. Kaimo gyventojai perkeltuosius sutiko nesvetingai, vadino lenkais, komunistais. Dzidolikams rodė priverstinę pagarbą iš reikalo, mat didžiulis kaimas neturėjo kalvio, o beveik visuose namuose buvo susikaupę sulūžusių įrankių, o ir arklius reikia nuolat kaustyti.
Nesvetingai sutiktos tremtinių šeimos tarpusavyje bendravo, tarsi artimiausi giminės. Patį pirmąjį atvykimo vakarą, pirmą kartą viena kitą pamačiusios paauglės Joana Dzidolikaitė ir Anelė Cibulskaitė atsinešė iš klojimo glėbius šiaudų, pasiklojo ir užmigo greta. Nesvetinga tremtiniams pasirodė ir Lietuvos žemė. Iš Punsko išvyko sausais smėlėtais keliais, sniego nebuvo, žemė kalvų viršūnėse džiūvo, o čia lygumose telkšojo balos, pamiškėse dar baltavo sniego likučiai. Mažiausia Cibulskų mergaitė, penkiametė Elena, iššokusi iš vežimo naujųjų namų kieme įklimpo purve ir su siaubu sucipo: „Mano kurpės palindo po žeme“. Čia tėtė Jurgis ir įsižiūrėjo į gražuolę Genovaitę Cibulskaitę. Abi šeimos toliau kartu vargą vargo. Prasidėjus Vokietijos – Sovietų Sąjungos karui daug vokiečių šeimų grįžo. Grįžo ir Kulikauskai. 1942 m. pradžioje okupacinė vokiečių valdžia perkeltuosius punskiečius išsiuntė į Ukmergės kraštą, į lenkų ūkius. Tėvų šeimas apgyvendino kaimyniniuose ūkiuose. Ten tėvai ir susituokė, o 1944 m. vasario 16 d. gimė vyriausia mano sesuo Joana. Iš rytų artėjant frontui vokiečiai reikalavo kartu trauktis ir perkeltiesiems, grįžti į tas vietas, kurios buvo skirtos pagal 1941 m. sausio 10 d. sutartį. Genamiems iš vietos į vietą mažėjo mantos. Jei iš Lenkijos Cibulskai prie dvikinkio vežimo atsivedė karvę, tai atgal į Voniškius traukėsi tik su ožkele ir nudėvėtais drabužiais. Voniškiuose civiliams pasilikti neleido. Apgyvendino Kaimelyje (prie Kidulių), Spurgyčių dvare. Kaip tyčia frontas įstrigo tarp Plokščių ir Gelgaudiškio, kaip tik Voniškių kaimo laukuose. Dzidolikai ir Cibulskai, kad ir rizikuodami atsidurti mūšių zonoje, patraukė į Voniškius. Namus rado išplėštomis grindis ir lubomis, klėtyje išpjautas sijas. Medieną vokiečiai naudojo bunkeriams sutvirtinti.
Beveik tris mėnesius – rugpjūtį, rugsėjį ir pusę spalio – teko išgyventi zonoje tarp rusų ir vokiečių pozicijų. Sode išsikasė bunkerį. Bunkeryje slėpėsi mano tėvų šeimos ir dar vietiniai Žąsaičiai. Mano tėvams – ir kūdikis ant rankų. Trūko maisto. Iš vokiečių pozicijų kareivis pastebėjo, kad sodyboje yra žmonių. Kiekvieną vakarą sutemus atnešdavo katiliuką sriubos ir kepalėlį duonos. Nuslinkęs frontas paliko laukuose „staigmenų“, nesprogusių minų ir bombų. Mamos mama žuvo užėjusi ant priešpėstinės minos, o jaunesnysis brolis paauglys žuvo sprogus ardomai prieštankinei minai.
Pasibaigus II pasauliniam karui nedidelė dalis perkeltųjų šeimų, naudodamiesi suirute, sugebėjo grįžti į savo kraštą. Dauguma, atskirti griežtai saugoma valstybės siena, taip ir nepamatė savo gimtinės. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę šie žmonės jautėsi įskaudinti, nes nukentėjo nuo Molotovo-Ribentropo pakto padarinių, bet jų padėtis teisiškai atskirai neįvertinta. Jų interesams ginti visuomenininkė Birutė Kižienė įkūrė Suvalkiečių draugiją „Suvalkija“.
Literatūra:
Onutė Burauskaitė. Suvalkų krašto lietuvių trėmimas. 1997 m., Punskas
Makauskas B. Lietuvių iškeldinimas iš III Reicho okupuoto Suvalkų krašto (1940–1941 m.), Terra Jatwezenorum, 1 t. 2009, Punsko „Aušros“ leidykla.
Birutė Kižienė, „Mes „netrenkti“, mes tikrai ištremti!“ ir „1941 01 10. Prievartinė Suvalkų krašto gyventojų deportacija“.
„Abipus Nemuno“, 2026 m. birželio 19 d., nr. 12 (261)