Tylieji Lietuvos didvyriai: Leokadija Šlepelytė-Zabukienė (1911–1997)

Leokadijos Šlepetytės vokiškas darbo pažymėjimas

Atmintis

Dr. Arūnas Bubnys

Jau treti metai Lietuvoje kovo 15-ąją minėjome žydų gelbėtojų dieną.

Ši diena pasirinkta dėl to, kad pirmąja Pasaulio Tautų Teisuole iš Lietuvos 1966 m. kovo 15 d. pripažinta Vilniaus universiteto bibliotekininkė Ona Šimaitė (1894-1970), visokeriopai padėjusi kankinamiems Vilniaus geto žydams. Jos šviesus atminimas įamžintas apdovanojimais, gausiais straipsniais ir knygomis, memorialinėmis lentomis Vilniuje, jos vardu pavadinta gimtosios Akmenės miesto biblioteka. Šiuo metu jau daugiau kaip 920 Lietuvos gyventojų suteikti Pasaulio Tautų Teisuolių vardai ir apdovanojimai. Lietuvos Respublika žydų gelbėtojus apdovanoja Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiais. Vis dėlto šiandien dar yra šimtai Lietuvos žmonių, kurių didvyriškumas ir drąsa nėra tinkamai įvertinti arba jų kilnūs poelgiai yra primiršti. Apie vieną tokią kilnią ir drąsią moterį yra šis straipsnelis.     

Leokadija Šlepetytė (vėliau Kvaselienė-Zabukienė), Dominyko gimė 1911 metais tuometinės Kauno apskrities Zarasų valsčiaus Avilių kaime (pagal Rusijos imperijos administracinį suskirstymą).  Leokadija turėjo brolį Joną ir tris seseris. Visi jie buvo vyresni už Leokadiją (Levutę). Levutė baigė dvi pradžios mokyklos klases. Šešiolikos metų ji su vyresniąja seserimi atvyko gyventi į Kauną (jos buvo likusios našlaitės, nuo 6-erių metų Levutę augino sesuo) ir įsidarbino Kauno žydų ligoninėje sanitare ir ten visą laiką dirbo iki suėmimo. Nacistinės okupacijos metais Leokadija padėjo daugeliui žydų, slėpė, tarpininkavo, buvo ryšininkė. Karo metais gyveno Italijos gatvėje (sovietmečiu A. Mickevičiaus g.). Slėpė žinomą gydytoją ginekologą Šlomą Nabriskį, padėjo gydytojui Baruchui Voščinui, kurie buvo įkalinti Kauno gete ir po Didžiosios žudynių akcijos IX forte 1941 m. spalio 29 d. sugebėjo pabėgti iš geto. Juos slėpė kelios lietuvių šeimos ir pavieniai asmenys, taip pat ir L. Šlepelytė, kurią Nabriskis pažinojo nuo tų laikų, kai kartu su ja dirbo žydų ligoninėje. 1943 metais nacių valdžia ėmė masiškai mobilizuoti ir gaudyti Lietuvos gyventojus priverstiniams darbams Vokietijoje. 1943 metais per vokiečių okupacinės administracijos reidus Italijos gatvėje Leokadija buvo suimta kartu su daktaru Š. Nabriskiu – to liudininkėmis tapo Marija Zelčiūtė ir jos slėpta žydaitė Olga Gurvičiūtė. L. Šlepetytė pusantro mėnesio buvo kalinama areštinėje, bet nesudarius bylos buvo paleista. Visi Nabriskį slėpę lietuviai taip pat buvo paleisti užtarus juos Kauno geto Seniūnų tarybos pirmininkui dr. E. Elkesui. Vėliau tais pačiais metais Šlepelytė iš Kauno geto išnešė mažametę Fridmanaitę ir perdavė ją patikimiems žmonėms. Nuolat rūpinosi jos likimu ir toliau. Prireikus pervesdavo į saugesnius namus. Galop policijos buvo susekta ir 1944 m. sausio mėnesį išvežta į Vokietiją darbams. Čia ji dirbo valytoja mokykloje Sensdorfo mieste (miesto pavadinimas sovietinio saugumo dokumentuose galimai netikslus – A. B. past.) iki 1945 m. balandžio mėnesio. Po išlaisvinimo L. Šlepelytė per Gardiną 1945 m. gegužės mėnesį sugrįžo į Kauną. Vėliau ji grįžo į Pakalnių kaimą Utenos rajone ir ten nugyveno likusį savo gyvenimą. Po mirties, 2018 metais L. Šlapelytė-Zabukienė buvo apdovanota Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Daktaras Š. Nabriskis ir B. Voščinas sulaukė karo pabaigos ir vėliau repatrijavo į Izraelį. Š. Nabriskis iki pensijos vadovavo Kfar Sabos ligoninės ginekologijos skyriui.

 

 

 

„XXI amžius“, 2025 m. balandžio 4 d., nr. 13–14 (2626–2627)