Ugdyti donorystės kultūrą
Aktualus Bažnyčios mokymas apie žmogaus organų transplantacijos reikšmę
Mindaugas BUIKA
Kaip jau buvo pranešta, popiežius Leonas XIV audiencijoje priėmęs Italijos nacionalinio transplantacijų centro atstovus jų generalinės asamblėjos proga, padrąsinančiai dėkojo už jų kilnią veiklą šioje srityje, kurios pagrindinis tikslas – gelbėti žmonių gyvybes.
„Jūsų buvimas čia liudija apie daugelio sveikatos priežiūros darbuotojų, specialistų ir savanorių, savo įgūdžiais ir atsidavimu tarnaujančių žmogaus gyvybei pažeidžiamiausiomis jos akimirkomis“, – sakė Šventasis Tėvas kovo 26 dieną vykusiame susitikime. Savo kalboje jis apžvelgė Bažnyčios mokymo apie transplantacijos mediciną pastarųjų dešimtmečių istoriją, ragindamas toliau vystyti donorystės kultūrą, tvirtai laikantis etikos principų, kad būtų išvengta žmogaus kūno organų nusikalstamos komercializacijos.
Palaimintojo kunigo pavyzdys
Pokalbio pradžioje popiežius Leonas XIV nurodė šiemet minimą žmogaus organų transplantacijų pradžios Italijoje 70 metų sukaktį, sąlygojusią ir tam skirto popiežių magisteriumo vystymą. Kaip donoras šioje operacijoje dalyvavo legendinis italų kunigas palaimintasis Karlas Gnokis (Carlo Gnocchi, 1902-1956), kuris kaip kariuomenės kapelionas italų karius ištikimai lydėjo Antrojo pasaulinio karo frontuose (taip pat ir Rusijoje vykusiuose mūšiuose), o pokario metais pasižymėjo pasiaukojančia suluošintų žmonių, ypač vaikų, globa. Susirgęs leukoze (kraujo vėžiu) šis dvasininkas Milano ligoninėje būdamas mirties artumoje paliko raštišką nurodymą, kad po jo išėjimo iš šio pasaulio, akių ragenos būtų persodintos dviem akliems jo globotiniams jaunuoliams Silvijui Kolagrandei (Silvio Colagrande) ir Amabiliui Batistelai (Amabile Battistello). Toks ryžtingas kunigo K. Gnokio, kurį popiežius Benediktas XVI beatifikavo 2009 metais, sprendimas, tuo metu, šeštajame dešimtmetyje, kai organų transplantacijos praktika dar buvo menkai išvystyta ir nebuvo šios srities teisinių normų, Italijoje susilaukė plataus atgarsio. Tuo labiau, kad po profesoriaus Česarės Galeačio (Cesare Galeazzi) sėkmingai atliktos operacijos, abu jaunuoliai atgavo regėjimą ir tęsė savo globėjo gailestingumo darbus.
Tuometinis popiežius Pijus XII viešai sveikindamas kunigo K. Gnokio donorystę, netrukus po jo mirties pateikė pirmąsias moralines gaires organų transplantacijoms. Jis pripažino, jog yra leistina galimam persodinimui paimti mirusio žmogaus kūno organus, gavus teisiškai patvirtintą išankstinį jo sutikimą. Be abejonės, tokia donorystė terapiniams tikslams turi būti susieta su pagarba žmogiško kūno orumui ir asmens teisėmis. Tų pačių 1956 metų gegužės mėnesį susitikęs su grupe medicinos specialistų Šventasis Tėvas pabrėžė, jog reikalingas atitinkamas visuomenės švietimas, siekiant geresnio suvokimo, jog kūno organų paėmimas transplantacijai, nereiškia pagarbos mirusiajam pažeidimą ir neturėtų būti draudžiamas. „Asmenys yra laisvi disponuoti savo kūnais ir po mirties paskirti juos naudingiems, moraliai nepriekaištingiems bei netgi kilniems tikslams“, – aiškino popiežius Pijus XII. Jis pabrėžė, jog atitinkamai turi būti vystomas ir medicinos mokslas, rengiami būsimieji gydytojai, siekiant organų transplantacijos operacijomis kiek įmanoma padėti kenčiantiems ir sergantiems žmonėms. Žinoma, šitose pastangose būtina suprasti, kad į žmogaus kūną negalima žiūrėti tik kaip į fizinę ar biologinę esybę. Jis turi būti priimtas kitaip, nei gyvūno kūnas, nes žmogus yra suformuotas pagal Dievo atvaizdą ir panašumą ir šis dieviškas bruožas, tai yra orumas, išlieka žmonių kūnuose. Dėl to organų donorystė negali būti nei privaloma, nei primesta pareiga: reikia išlaikyti pagarbą kiekvieno žmogaus orumui ir laisvam apsisprendimui. Kaip tik todėl Bažnyčia pastaraisiais dešimtmečiais atidžiai sekė ir lydėjo transplantacijų medicinos pažangą, pripažindama neabejotiną jos vertę ir tuo pat metu pateikdama būtinus etinius kriterijus.
Dosnus solidarumas ir etika
Apžvelgdamas vystymąsi Bažnyčios mokymo žmogaus organų donorystės srityje, popiežius Leonas XIV pirmiausia paminėjo šventojo Jono Pauliaus II istorinę 1995 metų encikliką „Evangelium Vitae“, skirtą autentiškos gyvybės kultūrai plisti. Joje nurodant „kasdienio didvyriškumo faktus“, pripažįstama, jog „jog ypač girtinas tokių veiksmų pavyzdys – savo organų atidavimas, kai jis atliekamas moraliai priimtinu būdu, siekiant suteikti galimybę pasveikti ar tiesiog išgyventi ligoniams, kartais jau neturintiems jokios kitos vilties („Evangelium Vitae“, 86). Taigi, organų donorystė transplantacijai yra veiksmas, kuriame jungiasi dovanojimo dosnumas ir jį lydinti moralinė atsakomybė. Šiuo atžvilgiu yra svarbus teiginys Katalikų Bažnyčios katekizme (KBK), jog „organų persodinimas atitinka moralinį įstatymą, kai donorui gresianti fizinė ar psichinė rizika bei pavojai yra proporcingi naudai, kurią persodinimas suteiktų ligoniui. Organų atidavimas po mirties (o atskirais atvejais, pavyzdžiui, inksto donorystėje, išliekant gyventi), yra kilnus ir nuopelningas veiksmas, kurį privalu skatinti, kaip didžiadvasiško solidarumo ženklą. Kita vertus, jis moraliai nepriimtinas, jei donoras ar už jį atsakingi asmenys nėra davę aiškaus sutikimo organo transplantacijai. Taip pat yra svarbu aiškiai konstatuoti ir donoro mirties faktą, nes moraliniu požiūriu neleistina tiesiogiai suluošinti ar net numarinti žmogų, nors jo organo persodinimu ir būtų atitolinta kitų pacientų mirtis (plg. KBK, 2296). Taigi, kiekvienu organų donorystės atveju yra reikalingas informacija paremtas sutikimas, tai yra, kad asmenys būtų išsamiai supažindinti apie su transplantacija susijusius procesus ir galėtų laisvai bei sąžiningai duoti sutikimą arba atsisakyti. Artimų giminaičių sutikimas irgi turi savo etinį pagrįstumą, jei donoras nepriėmė sprendimo ir dėl savo būklės jau negali tai padaryti. Žinoma, analogišką sutikimą turėtų duoti ir paaukotų organų recipientai (gavėjai), nes tai irgi išreiškia pagarbą žmogiškojo asmens orumui, Pasak Šventojo Tėvo, visada būtinas budrumas, siekiant išvengti žmogaus kūno pavertimo bet kokios formos preke ir užtikrinti, kad organų transplantacijos būtų atliekamos pagal teisingus ir skaidrius kriterijus. Bet kokia procedūra, kuria siekiama komercializuoti žmogaus kūno organus arba laikyti juos mainų bei prekybos objektais, turi būti laikoma moraliai nepriimtina ir teisiniu atžvilgiu nusikalstama, nes naudoti kūną, kaip „objektą“, reiškia pažeisti žmogiškojo asmens orumą.
Transplantacijos medicinos atsiradimas ir vystymasis mums primena, kad globos, pasitikėjimo ir abipusės atsakomybės santykiai yra esminė prielaida, kad vyktų etiškas žmogaus organų persodinimas. Pati gyvybės išgelbėjimo transplantacijos būdu galimybė iš esmės pirmiausia priklauso nuo donorų dosnumo, tvirtino popiežius Leonas XIV. Jis priminė popiežiaus Benedikto XVI pastebėjimą, išsakytą 2008 metais Popiežiškosios gyvybės akademijos surengtame šiai temai skirtame tarptautiniame kongrese. Tuomet Šventasis Tėvas pripažino, kad išvystyta žmogaus kūno audinių ir organų transplantacija yra didelė medicinos mokslo pergalė ir neabejotinai vilties ženklas daugeliui pacientų, patiriančių sunkias, o kartais ir ekstremalias klinikines situacijas. Praplėtus žvilgsnį į gydymo praktikos pasaulį, lengva pastebėti daugybę sudėtingų atvejų, kai išvystytos organų persodinimo technikos dėka, daugelis sunkių ligonių, išgyvenančių labai kritinius savo egzistencijos etapus, atgavo gyvenimo džiaugsmą. To nebūtų buvę įmanoma pasiekti, jei pasišventę gydytojai ir kvalifikuoti tyrėjai nebūtų galėję pasikliauti tų, kurie paaukojo savo organus, dosnumu ir altruizmu. „Artimo meilės aktas, dovanojant gyvybiškai svarbius organus, išlieka tikru gailestingumo liudijimu, gebančiu žvelgti toliau nei mirtis, tai yra, kad gyvenimas visada laimi, – sakė popiežius Benediktas XVI. – Šį gestą recipientas turi gerai suprasti ir vertinti. Jis yra gavėjas dovanos, kuri gerokai viršija terapinę naudą. Iš tikrųjų, jis arba ji, prieš gaudami gyvybiškai svarbų organą, pirmiausia priima meilės liudijimą, kuris turi paskatinti panašų dosnų atsaką, tokiu būdu ugdant gyvybės dovanojimo bei laisvos ir nesavanaudiškos donorystės kultūrą“. Tam būtina atmesti visus prietarus ir nesusipratimus, plačiai paplitusį abejingumą, gal net baimę, siekiant, kad kiekvieno sąžinė taptų vis jautresnė klausimams, tiesiogiai paliečiantiems daugelio žmonių gyvenimą.
Auka kenčiančiam Viešpačiui
Buvo paminėtas popiežiaus Pranciškaus mokymas, kad organų donorystė irgi reiškia žvelgimą toliau, išėjimą iš savęs, peržengimą savo individualių poreikių ribas bei dosnų atsivėrimą bendrajam gėriui. „Šiuo požiūriu organų donorystė tampa ne tik socialinės atsakomybės aktas, bet ir išraiška visuotinės brolybės, kuri sieja visus vyrus ir moteris“, – sakė Šventasis Tėvas 2019 metais susitikęs su Italijos organų donorystės asociacijos (AIDO) nariais. Jo įsitikinimu dėl šios priežasties yra svarbu, kad organų donorystė išliktų materialiai neatlygintinas, nekompensuojamas aktas, laikantis aiškaus etinio ar religinio nusistatymo. Neturintiems religinio tikėjimo, organų dovanojimas kenčiantiems broliams ir seserims turėtų būti atliekamas remiantis nešališku žmogiško solidarumo idealu. Tuo tarpu tikintieji yra pašaukti tai patirti, kaip auką Viešpačiui, kuris tapatinasi su kenčiančiais dėl ligų ar su eismo įvykiais bei darbo nelaimėmis susijusių traumų pasekmėmis ir skubiai reikalingi organų transplantacijos, aiškino popiežius Pranciškus. Jis pabrėžė, jog yra gražu Jėzaus mokiniams aukoti savo organus sergantiems, laikantis įstatymų ir etikos leidžiamų normų, nes tai dovanojimas pačiam Viešpačiui, kuris sakė: „viską, ką padarėte vargstančiam broliui ar seseriai, man padarėte“ (plg. Mt 25, 40). Todėl yra svarbu skatinti donorystės kultūrą, kuri, pasitelkiant patikimą informaciją, sąmoningumą ir nuolatinį bei girtiną įsipareigojimą, galėtų ugdyti savo kūno dalių dovanojimą be rizikos ir neproporcingų pasekmių esant gyvam donorui arba po jo mirties. Šiuo metu regint nuolatinę grėsmę silpniausiai gyvybei, jos pradžioje bei pabaigoje, kaip rodo abortų ir eutanazijos atvejai, visuomenei reikia konkrečių solidarumo ir dosnios meilės gestų, kokia yra organų donorystė, taip stiprinant kiekvienos gyvybės sakralumo supratimą.
Popiežius Leonas XIV savo ruožtu ragino tęsti mokslinius tyrimus, kurie galėtų atverti dar didesnes transplantacijų medicinos perspektyvas ir ieškoti labiau veiksmingų sprendimų, siekiant patenkinti pacientų poreikius organams persodinti, nes šiuo metu paklausa vis dar gerokai viršija pasiūlą. Tuo pat metu labai svarbu, kad šis įsipareigojimas ir veikimas eitų išvien su atsakingu apmąstymu, kad mokslo pažanga toliau liktų orientuota ne į pelną, bet į asmens integralų gėrį bei pagarbą jo orumui. Šventasis Tėvas dėkojo Italijos nacionalinio transplantacijų centro, veikiančio nuo 1999 metų, darbams. Jis yra Sveikatos ministerijos struktūra, koordinuojanti organų, audinių ir ląstelių donorystę, paskirstymą ir persodinimą visos šalies mastu bei palaikanti ryšius su atitinkamomis užsienio valstybių institucijomis. „Ši jūsų veikla, reikli ir dažnai nepastebima, reikalauja įgūdžių bei kruopštumo, o kartu ir sąžiningumo, pusiausvyros bei karštų žmogiškumo jausmų, – sakė popiežius Leonas XIV. – Ji išreiškia klinikinę atsakomybę, subtilius sprendimus ir santykius, kurie paliečia žmonių gyvenimą dažnai dramatiškomis akimirkomis“. Jis kvietė šioje srityje toliau darbuotis su reikiama ištikimybe ir atsidavimu visada vadovaujantis pacientų gerovės siekio principu. Šventasis Tėvas ragino visas su organų donoryste susijusias institucijas ir savanorystės sektorių veikti pasitelkiant reikalingą švietimą, informavimą bei sąmoningumo didinimą, kad augtų laisvu dalijimuisi paremta donorystės kultūra, gebanti šiuose gestuose atpažinti solidarumo, brolybės ir vilties ženklus.
„Pro vita“, 2026 m. gegužės 8 d., nr. 5 (405)