Užsikrovusi milžinišką gyvenimo naštą moteris
Atmintis
Laisvės kovų dalyvės Elenos Keraitytės-Terleckienės gimimo 100-ąsias metines minint
Arvydas Gelžinis,
LGGRTC istorikas
1925 m. rugpjūčio 1 d. Laukagalių k., Raguvos vls., Panevėžio aps. (dabar Anykščių r.), ūkininkų Uršulės ir Justino Keraičių šeimoje gimė Elena Keraitytė.
Šeimoje augo penkeriais metais vyresnė sesuo Bronislava ir dvejais metais vyresnis brolis Stasys. Elena mokėsi Traupio pradinėje mokykloje, po to Panevėžio ekonomikos mokykloje, nuo 1946 metų – Vilniaus prekybos technikume. Vėliau dirbo buhaltere, ekonomiste, Vilniaus prekybos technikumo dėstytoja.
Į rezistencinę veiklą Elena įsitraukė 1944 metais, kai jos brolis Stasys Keraitis-Varnas pradėjo partizanauti Tado Kosciuškos būryje – tai vienintelis būrys tokiu pavadinimu visoje Lietuvoje. 1945–1947 metais šis būrys priklausė Vyčio apygardai, 1947–1948 metais – Algimanto apygardos Šarūno rinktinės Gražinos kuopai. Šiam būriui vadovavo Antanas Aliukas-Kuprys. E. Keraitytė tapo partizanų ryšininke, vykdydama partizanų užduotis, jiems iš Panevėžio ir Vilniaus parveždavo medikamentų, 1947 metais partizanams perdavė didelę sumą pinigų. 1948 m. sausio 17 d. žuvus broliui Stasiui, norėjo slapta paimti ir palaidoti Traupio (Anykščių r.) miestelio turgaus aikštėje stribų numestus brolio palaikus, bet buvo areštuota, tardyta, paleista po trijų parų. Iš viso Traupio apylinkėse žuvo 73 partizanai.
1951 metais Elena ištekėjo už rezistento Antano Terlecko. 1957 m. gruodžio 24 d. KGB jos vyrą suėmė, apkaltino nelegalios organizacijos kūrimu ir nuteisė keturiems metams griežto režimo lagerio bausme. Elena liko su ketverių metų dukra Vilija ir naujagimiu sūnumi Gintautu. 1969 metais dar gimė sūnus Ramūnas. 1971 metais Elena rašomąja mašinėle atspausdino reportažą apie Simo Kudirkos teismą, kuris buvo perduotas į Vakarus. Ši moteris buvo viena iš pogrindžio leidinio „Laisvės šauklys“ leidėja. Ji atspausdino daugelį 1976-1977 metais leisto pogrindžio žurnalo „Laisvės šauklys“ bei 1979 metais leisto pogrindžio žurnalo „Vytis“ straipsnių, platino šiuos leidinius. 1978 metais susikūrus pogrindžio organizacijai Lietuvos laisvės lyga (LLL), E. Terleckienė tapo šios organizacijos nare. Taip pat 1979-1988 metais padėjo išleisti pogrindinį leidinį „Vytis“. Antano ir Elenos Terleckų butas Nemenčinės plente ilgus metus buvo neformalus Laisvės lygos narių štabas. Rezistencijos dalyvius visuomet žavėjo Elenos svetingumas, kantrybė, dėmesingumas, rūpestis, kilnumas ir širdies šiluma. Vyras Antanas tris kartus buvo kalinamas už pasipriešinimą sovietinei okupacijai. 1979 m. spalį už antisovietinę veiklą A. Terleckas buvo suimtas ir nuteistas trims metams griežto režimo lagerio (kalintas Permės srityje 36-ajame Kučino lageryje) ir penkeriems metams tremties bausme (ištremtas į Omsukčaną, Magadano sr.). Po šių įvykių E. Terleckienė nusiuntė „Laisvės“ radijo darbuotojui Kęstučiui Jokubynui keletą laiškų, kuriuose aprašė šio teismo procesą, dėl ko vėliau buvo KGB persekiota. E. Terleckienė lankė vyrą įkalinimo ir tremties vietose Urale bei Magadano srityje. 1979 metais iš Kučino lagerio, kuriame kalėjo jos vyras, nuvežė į Maskvą ir perdavė užsienio korespondentams šio lagerio politinių kalinių sveikinimą naujai išrinktam JAV prezidentui Ronaldui Reiganui. Šis laiškas netrukus buvo skaitomas per užsienio radiją. 1982 metais ji perdavė kitą politinių kalinių laišką adresuotą lenkų „Solidarumui“. 1983 metais iš lagerio į Maskvą nuvežė politinio kalinio Viktoro Nikepelovo antisovietinius eilėraščius. 1988 metais atgaivinus „Laisvės šauklio“ leidimą ruošė šį leidinį spausdinti.
E. Terleckienė taip pat buvo daugelio pasipriešinimo akcijų dalyvė. 1981 m. vasario 14 d. su bendraminčiais pasirašė protesto pareiškimą LSSR Sveikatos apsaugos ministrui ir LSSR generaliniam prokurorui dėl Petro Cidziko priverstinio gydymo psichiatrinėje ligoninėje. 1983 metais ji taip pat pasirašė protesto pareiškimą dėl kun. Alfonso Svarinsko arešto. 1977, 1980 ir 1984 metais buvo KGB tardoma ir kaltinama, kad pasirašė viešus protestus dėl rezistentų suėmimų, politinių kalinių kalinimo. 1984 m. gegužės 4 d. E. Terleckienės bute aštuoni saugumiečiai padarė kratą, jos metu paimta „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ Nr. 60 (šis numeris išleistas 1983 metais), 37 A. Terlecko laiškai rašyti iš kalinimo vietų, knyga „Romas Kalanta“. Po kratos Elena nuvežta į saugumą ir dvi valandas tardyta. 1984 m. birželio 19 d. Vilniaus KGB rūmuose vėl buvo ilgiau kaip 6 valandas tardoma dėl pasirašymų po protestais, dėl ryšių su užsienio ir Lietuvos „antitarybininkais“ palaikymu, jai grasino iškelti baudžiamąją bylą pagal BK 68 str. I dalį. E. Terleckienė 1987 metais aktyviai prisidėjo ruošiant mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo ir 1987 m. rugpjūčio 23 d. jame dalyvavo. Šiame LLA organizuotame pirmajame viešo protesto mitinge buvo reikalaujama nepriklausomybės Lietuvai ir SSSR okupacinės armijos pasitraukimo. Po to buvo profilaktuota, KGB pareigūnų gąsdinama už „šmeižikiškos“ medžiagos platinimą.
1997 metais Elenai Terleckienei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) generalinio direktoriaus Vytauto Skuodžio įsakymu Nr. 9 suteiktas Rezistencijos (pasipriešinimo) dalyvio vardas, o 2006 metais – Laisvės kovų dalyvio teisinis statusas. Už rezistencinę veiklą E. Terleckienė 2000 m. birželio 30 d. apdovanota Lietuvos nepriklausomybės medaliu, 2002 m. birželio 13 d. – LDK Gedimino ordino Riterio kryžiumi, 2004 m. vasario 6 d. – Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi. Ji taip pat apdovanota Lenkijos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ karininko kryžiumi.
Elena Terleckienė mirė 2010 m. birželio 10 d., palaidota Vilniaus Rokantiškių kapinėse.
Laisvės premijos apdovanojimo metu 2013 m. sausio 13 d. jos vyras rezistentas Antanas Terleckas kalbėjo: „Žmona Elena Terleckienė – mano pats artimiausias, ištikimiausias bendražygis, geriausias patarėjas, kasdieninis ramstis visuose varguose, užsikrovusi milžinišką gyvenimo naštą moteris“.
„XXI amžius“, 2025 m. rugpjūčio 8 d., nr. 29–30 (2642–2643)