„Viešpatie, kokia laimė, kad leidai prie to prisidėti!“

Atmintis

Minint vysk. Jono Borutos SJ (1944 10 11–1982 08 05–1997 06 21–2022 12 19) gimimo 80-metį

Arvydas Gelžinis

LGGRTC istorikas

Jonas Boruta gimė 1944 m. spalio 11 d. Kaune. Jo tėvas Jonas Boruta (1915–1996), Kauno VDU profesorius, inžinierius mechanikas, priklausė pokario rezistencinei organizacijai Bendrojo Demokratinio Pasipriešinimo Sąjūdžio (BDPS) prezidiumui ir 1948 metais buvo nuteistas 25 metams lagerio. Mama Zinaida Daukšaitė-Borutienė – gydytoja stomatologė. 

J. Boruta, baigęs Kauno 13-ąją vidurinę mokyklą, 1962 metais mėgino stoti į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, tačiau kaip politinio kalinio sūnus nebuvo priimtas. 1970 metais baigė Vilniaus universiteto fizikos-matematikos fakultetą, įgijo teorinės atomo fizikos specialybę, dirbo Mokslų akademijos Fizikos instituto moksliniu bendradarbiu. 1982 metais apsigynė kandidato disertaciją, tačiau pažymėjimas, liudijantis apie fizikos-matematikos mokslų kandidato laipsnio suteikimą, tuomet nebuvo išduotas. (1992 metais Lietuvos mokslo taryba šią disertaciją nostrifikavo, suteikdama J. Borutai gamtos mokslų daktaro laipsnį.) 1975 metais pradėjo teologijos studijas pogrindinėje kunigų seminarijoje, 1981 metais – pogrindžio noviciatą Lietuvos jėzuitų provincijoje. 1982 m. rugpjūčio 5 d. Skaistgirio (Joniškio r.) Šv. Jurgio bažnyčioje vysk. Julijonas Steponavičius (1911 10 18–1936 06 21– 1955 09 11–1991 06 18) jį slapta įšventino kunigu. Po to kun. J. Boruta nelegaliai padėjo kunigams įvairiose parapijose, nesėkmingai bandė gauti kunigo registracijos pažymėjimą Ukrainoje. 1982 metais slapta buvo paskirtas dirbti į Ukrainos Chmelnickio srities katalikų parapiją. Ten išbuvo vos mėnesį, nes KGB jam įsakė išvykti. 1982–1989 metais buvo Kybartų (Vilkaviškio r.), Valkininkų (Varėnos r.) ir Viduklės (Raseinių r.) klebonų pagalbininkas, šias pareigas ėjo neviešai. 1983–1989 metais dėstė pogrindinėje kunigų seminarijoje, oficialiai buvo įsidarbinęs Valkininkų bažnyčios zakristijonu.

J. Boruta į aktyvią disidentinę veiklą įsijungė jau 8-ajame dešimtmetyje, pradėjęs studijas pogrindžio kunigų seminarijoje. Jo brolis, Kauno politechnikos instituto studentas, Šarūnas Boruta, priklausęs Eucharistijos bičiulių sąjūdžiui, atnešdavo namo jau pirmuosius „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ numerius. Vėliau, paskatintas kun. Jono Lauriūno SJ (1924 03 08–1954 09 12–1991 07 26), rašydavo į „LKB kroniką“ žinutes iš universiteto gyvenimo, versdavo į lietuvių kalbą žinutes, gautas iš Rusijos ir Ukrainos. Kiek vėliau susipažino ir bendravo su vienu iš „LKB kronikos“ iniciatorių ir jos redaktoriumi kun. Sigitu Tamkevičiumi SJ. Pastarasis, turėjęs progos gerai susipažinti su J. Borutos gabumais ir nujausdamas, kad gali būti areštuotas, 1983 metų pradžioje paprašė kun. J. Borutos toliau globoti „LKB kroniką“. Mat kiti aktyvūs kovos už Bažnyčios ir tikinčiųjų teises dalyviai-kunigai buvo KGB budriai prižiūrimi, o kun. J. Boruta dar nebuvo suspėjęs sukelti įtarimo. Taip po kun. S. Tamkevičiaus SJ arešto 1983 m. gegužės mėnesį, nuo 59-ojo „LKB kronikos“ numerio, kun. J. Boruta tapo naujuoju jos redaktoriumi, šį leidinį redagavo iki 1988 metų. 

Šiuo laikotarpiu buvo išleistas dvidešimt vienas „LKB kronikos“ numeris. Kun. J. Boruta ne tik redagavo šį pogrindinį leidinį, bet ir buvo pagrindinis informacijos rinkėjas, nes, neturėdamas savo parapijos, važinėdavo po visą Lietuvą į atlaidus ir ten surinkdavo informacijos šiam leidiniui. Kartu jis atrinkdavo rašinius kiekvienam numeriui ir parašydavo vedamąjį straipsnį. Redakcijos branduolį tuo metu sudarė seserys vienuolės Gerarda Elena Šiuliauskaitė, Bernadeta Mališkaitė ir Birutė Briliūtė. Nuo 1983 m. J. Boruta taip pat dalyvavo pogrindyje savo veiklą atnaujinusio „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto (TTGKK)“ posėdžiuose, pasirašinėjo komiteto pareiškimus valdžios institucijoms.

Nuo 1985 metų jis taip pat vadovavo pas jėzuitus besimokantiems pogrindžio kunigų seminarijos auklėtiniams, dėstytojavo ir pats. Pogrindžio kunigų seminarija tuomet buvo reikalinga, nes valdžia varžė kandidatų priėmimą, kunigų mažėjimas Bažnyčiai kėlė daug sunkumų. Sovietų valdžia sužinojusi, kad veikia pogrindžio seminarija, pradėjo didinti į Kauno seminariją priimamų kandidatų skaičių. Kun. J. Boruta taip pat pasirašė ne vieną pareiškimą dėl tikinčiųjų diskriminavimo, dalyvavo kunigų Alfonso Svarinsko (1925 01 21–1954 10 03–2014 07 17), S. Tamkevičiaus teismuose, aktyviai pamokslaudavo, nevengė kritikuoti sovietų valdžios religinės politikos. Dėl to jo kaip ir daugumos disidentinio sąjūdžio dalyvių veikla buvo sekama, nors didesnių represijų pavyko išvengti. Tuo laikotarpiu jis kartu su kunigais Vaclovu Aliuliu MIC (1921 03 14–1944 06 11–2015 05 26) ir Albinu Deltuva (1917 09 26–1940 06 15–1999 06 12) dar vadovavo ir slaptiems seserų vienuolių teologijos ir katechetikos kursams, vėlesniais metais dalyvavo parengiant katechetus.

1989 metais prasidėjus Atgimimui kun. J. Boruta buvo paskirtas Vilniaus Arkikatedros vikaru ir Lietuvos bei Latvijos jėzuitų provincijolu. 1989 metais tapo Vilniaus arkivyskupijos katechetinės komisijos (vėliau – cen­tro) nariu, Neakivaizdinės katechetų mokyklos prie Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakulteto Vilniaus skyriaus dėstytoju bei globėju, 1996 metais – šio skyriaus direktoriumi. 1991–2002 metais buvo Vilniaus kunigų seminarijos dėstytojas, 1992–1997 metais – Šv. Kazimiero bažnyčios Vilniuje rektorius. Tuo pačiu metu buvo Lietuvių katalikų mokslo akademijos vicepirmininkas bei dėstė Vilniaus universitete Bažnyčios istoriją ir teologiją. 

1997 m. birželio 21 d. įšventintas į vyskupus ir paskirtas Vilniaus arkivyskupo augziliaru. 1997–2002 metais buvo Lietuvos Vyskupų Konferencijos (LVK) generalinis sekretorius. 1997–2006 metais ėjo Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) pirmininko pareigas. 1992–2002 metais Vilniaus universiteto Istorijos fakultete dėstė Bažnyčios istoriją. Šiame fakultete jis inicijavo Bažnyčios istorijos kabineto steigimą. 2002 m. sausio 5 d. popiežius Jonas Paulius II vysk. Joną Borutą paskyrė Telšių vyskupu. 2002–2011 metais buvo LVK Liturginės komisijos pirmininkas. 

Vysk. J. Boruta aktyviai bendradarbiavo spaudoje, paskelbė apie 40 straipsnių iš atomo fizikos, atominės spektroskopijos ir Bažnyčios istorijos. Kartu su kitais parengė spaudai knygą „Arkivyskupas Teofilius Matulionis laiškuose ir dokumentuose“ (išleista 2002 m., pakartotinai – 2017 m.). 1993 metais apie kun. J. Borutą SJ sukurtas dokumentinis filmas „Širdis pelenuose“ (rež. Edmundas Zubavičius).

Kun. Jonas Boruta SJ 1992 m. birželio 10 d. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, 1998 m. rugpjūčio 20 d. – Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro didžiuoju kryžiumi, 2000 m. birželio 30 d. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu. 2021 metais tapo Laisvės premijos laureatu.

Prisimindamas savo pogrindžio veiklą kun. Jonas Boruta SJ rašė: „Viešpatie, kokia laimė, kad leidai prie to prisidėti! Didžiausias mums atlyginimas, kad pasirinkai mus, leidai tarpininkauti, kai Tu mūsų krašte pratęsei savo auką ant kryžiaus. Norėčiau, kad ir šiandien visi dirbtume pagal seną anų laikų principą: daryti, nesidairant ką kiti daro, o daryti visa ką gali čia, dabar, šitoj vietoj, kur Dievas mane pastatė ir leido dirbti didesnei Jo garbei. Didesnei garbei To, kuris mus visus myli.“

Nuo 2017 m. rugsėjo 18 d. J. Boruta buvo Telšių vyskupas emeritas, juo tapęs apsigyveno Vilniaus, vėliau – Kauno jėzuitų namuose, o 2022 m. rudenį persikėlė gyventi į Marijampolės Švč. Mergelės Marijos globos namus. Mirė vysk. Jonas Boruta 2022 m. gruodžio 19 d. Marijampolėje, palaidotas Žemaičių Kalvarijos kapinėse, vienuolių kapavietėje. 

„XXI amžius“, 2024 m. spalio 25 d., nr. 39–40 (2604–2605)