Vilniaus universitete vėl paminėta Žydų gelbėtojų diena
Greta Zulonaitė
Kovo 17-ąją, Vilniaus universiteto (VU) bibliotekos P. Smuglevičiaus salėje buvo minima Žydų gelbėtojų diena, skirta pagerbti ir prisiminti drąsius Lietuvos žmones, kurie Antrojo pasaulinio karo metu, rizikuodami savo gyvybėmis, gelbėjo žydus.
Šių metų minėjimas – ypatingas, jo metu prisiminėme ne tik tuos, kurių istorijos ir pavardės išliko, bet ir nežinomus herojus, nepaisant pavojų, pademonstravusius žmogiškumą ir narsą.
„Lietuvos žydų gelbėtojų atminimas yra unikali proga prisiminti, kad istoriniai įvykiai reikalauja kaskart iš naujo atgaivinti, puoselėti ir ugdyti savyje žmogiškumą. Pagarbą žmogaus gyvybei, jo orumui, jo teisėms ir laisvėms (…). Kad ir kokie maži jaučiamės dabartinėje geopolitinėje ar technologinėje tikrovėje, visada galime atlikti savo darbus sąžiningai ir garbingai. Ne žodžiu, bet savo darbais ir poelgiais liudyti tiesą ir žmogiškumą“, – teigė VU vicerektorius prof. Gintaras Valušis.
Renginio metu į susirinkusiuosius kreipėsi ir iškilmingą pavardžių skaitymą pradėjo žydų gelbėtojų palikuonė Emilija Miltinytė, išgelbėtų žydų palikuonis Gidonas Šapiro, ministrė pirmininkė Inga Ruginienė, kultūros ministrė Vaida Aleknavičienė, VU vicerektorius prof. G. Valušis, JAV, Vokietijos, Nyderlandų, Ukrainos ambasadoriai, Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas ir kiti. Ceremonijoje jautrius kūrinius atliko VU folkloro ansamblis „Ratilio“.
„Šiandien pagerbiame žmones, kurie vienos skaudžiausių mūsų istorijos tragedijų metu gelbėjo šalia gyvenusius žydus. Už išsaugotą žmogiškumą visoje Lietuvoje dėkojame ne tik tiems, kurių vardus šiandien skaitome, bet ir tiems, kurių vardai neužfiksuoti dokumentuose ir neišliko atmintyje. Tegul šių tylių didvyrių atminimas tampa įkvėpimu mums ir ateities kartoms kurti Lietuvą, kurioje nebūtų vietos neapykantai ir diskriminacijai“, – kalbėjo ministrė pirmininkė I. Ruginienė.
Ceremonijos metu buvo pagerbti 246 Lietuvos piliečiai, gelbėję žydus nacių okupuotoje Lietuvoje. Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu jie buvo apdovanoti Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi. Šiuo laikotarpiu dar devyniose savivaldybėse yra skaitomi konkrečiose savivaldybėse gelbėjusių ar gyvenusių Lietuvos žydų gelbėtojų vardai ir pavardės.
VU Istorijos fakulteto dėstytoja, viena iš minėjimo iniciatorių prof. Jurgita Verbickienė pabrėžė, kad minėdami Lietuvos žydų gelbėtojų dieną ne tik prisimename praeitį, bet ir įsipareigojame ateičiai – kurti visuomenę, kurioje žmogiškumas yra didžiausia vertybė.
„Šiandien kalbėdami apie žydų gelbėtojus, suprasdami gelbėjimo rizikingumą ir gelbėjimo tinklų svarbą gelbstint, atkreipiame dėmesį ir į kitą svarbią tiesą – dalies gelbėtojų vardų mes niekada nesužinosime. Ne todėl, kad jų pasiaukojimas ar drąsa būtų menkesnė. O todėl, kad gelbėjimui buvo būtina tyla, net veikiant grupėms į gelbėjimą įsitraukusių žmonių – jis vyko tyliai, be lūkesčio kada nors būti pagerbtiems. Tai buvo tylus žmogiškumo darbas, kuris kai kuriais atvejais liko konkrečių žmonių ir šeimų prisiminimuose, ir neištartoje, bet tikrai nepamirštoje, išgelbėtųjų padėkoje“, – kalbėjo profesorė.
Žydų gelbėtojų palikuonė E. Miltinytė pasakojo, kaip karo ir siaubo akivaizdoje jos proseneliai išgelbėjo keturių žydų gyvybes: „Kai buvau maža, močiutė man pasakodavo apie labai drąsius žmones – mano prosenelius. Apie tai, kaip patys mažai turėdami, jie dalindavosi su kitais. Apie dieną, kai į jų namus atvedė besislapstančius žmones ir proseneliai nusprendė juos priglausti. Močiutė pasakodavo, kaip su tuo metu dar mažu berniuku eidavo į mišką rinkti uogų, kaip kartais tekdavo slėptis rūsyje ar miške, kad niekas jų nepastebėtų.“
Išgelbėtų žydų palikuonis G. Šapiro teigė, kad jo šeimos istorija Holokausto metu būtų nutrūkusi, jei ne vienos lietuvių šeimos drąsa.
„Mano močiutė – Ela Geimanaitė Šapiro – išgyveno todėl, kad ją priglaudė ir savo ūkyje slėpė Onos ir Jono Gelžinių šeima. Tuo metu už tokį sprendimą grėsė mirtis – ne tik gelbėtojui, bet ir visai jo šeimai (…). Žydų gelbėtojai parodė, kad vieno žmogaus sprendimas gali išgelbėti gyvybę, kad drąsa gali būti tylus, bet labai galingas veiksmas“, – sakė G. Šapiro.
„Žydų gelbėtojų istorijos primena, kad net pačiomis tamsiausiomis akimirkomis atsiranda žmonių, kurie pasirenka rizikuoti viskuo dėl kito žmogaus gyvybės. Jų tylūs, bet lemtingi sprendimai tapo vilties ir žmoniškumo ženklu tuo metu, kai aplink vyravo smurtas ir neapykanta. Pagerbdami žinomus ir nežinomus gelbėtojus, kartu įsipareigojame saugoti jų atminimą ir kurti visuomenę, kurioje žmogaus gyvybė ir orumas būtų aukščiausia vertybė“, – sakė ministrė pirmininkė I. Ruginienė.
„Tęsiame prasmingą tradiciją Vilniaus universitete minėti Žydų gelbėtojų dieną. Iniciatyva ir įvairūs minėjimo renginiai vyksta vis plačiau, įsitraukiant platesnei visuomenei. Kasmet išreiškiame dėkingumą ir prisimename tuos, kurie lemtingą akimirką pasirinko žmogiškumą, rizikuodami savo bei savo artimųjų gyvybe“, – sakė VU rektorius prof. Rimvydas Petrauskas.
Plačiau apie šiuos nežinomus žydų gelbėtojus pasakoja VU Istorijos fakulteto dėstytoja, viena iš minėjimo iniciatorių, prof. Jurgita Verbickienė.
Istorikė pažymi, kad nors dabartinė tradicija per minėjimą skaityti žydus gelbėjusių žmonių vardus padeda juos pagerbti ir toliau prisiminti, vis dažniau iškyla klausimas, kiek dar liko nežinomų gelbėtojų: „Diskusijose ir pokalbiuose žmonės dalijasi šeimų prisiminimais ir pasakoja, kad jų artimieji taip pat gelbėjo žydus, bet niekada nebuvo nominuoti, kartais net vardai jau primiršti. Tai leidžia suvokti, kad į žydų gelbėjimą įsitraukusių žmonių ratas buvo kur kas platesnis, nei šiandien galime tiksliai įvardyti. Kaip, deja, niekada nesužinosime visų nužudytų Lietuvos žydų vardų, taip, greičiausiai, niekada nesužinosime ir visų, kurie prisidėjo prie gelbėjimo.“
Prof. J. Verbickienė tęsia, kad istorija ne visuomet palieka pilnus sąrašus, ypač tada, kai kalbame apie veiksmus, atliktus slaptai, rizikuojant gyvybe. „Gelbėjimas dažnai vyko tyliai, be liudininkų, be dokumentų, be lūkesčio kada nors būti pagerbtiems. Todėl nežinomų gelbėtojų tema tampa ne tik istoriniu klausimu, bet ir moraliniu įsipareigojimu – pripažinti, kad mūsų atmintis neišvengiamai yra fragmentiška“, – sako ji.
Idėja šių metų minėjimą dedikuoti nežinomiems žydų gelbėtojams prof. J. Verbickienei užgimė stažuotės metu Niujorke, YIVO institute, išgirdus kolegos pasakojimą apie moterį, kuri yra išgelbėtas žydų vaikas iš Lietuvos. „Ji buvo vos dvejų ar trejų metų, todėl neprisimena nei miestelio, iš kurio kilusi, nei žmonių, kurie ją išgelbėjo. Visą gyvenimą ji gyvena su troškimu padėkoti, tačiau nežino kam. Ji net neturi galimybės pradėti oficialios pripažinimo procedūros, nes nežino jokių vardų“, – istorija dalijasi profesorė.
„Svarbu suprasti, kad gelbėjimas dažniausiai nebuvo vieno žmogaus ar vienos šeimos darbas. Dažnai tai buvo tinklas. Žydai buvo išvedami iš getų, slepiami miškuose, perduodami iš vienų namų į kitus, kol pavojus bent kiek sumažėdavo. Maži vaikai, atskirti nuo tėvų, perkelti iš vienos vietos į kitą, neretai negalėdavo nei suprasti, nei įsiminti, kas ir kaip juos gelbėjo. Todėl šiandien kalbėdami apie nežinomus gelbėtojus, mes kalbame apie tuos, kurių vardai liko nežinomi ir nebuvo užfiksuoti ne tik dokumentuose, bet dėl savitų aplinkybių ir išgelbėtųjų atmintyje, tačiau jų drąsa ir dvasinė stiprybė išgelbėjo gyvybės“, – apie šių metų Lietuvos žydų gelbėtojų dieną pasakojo istorikė.
Ši diena pirmą kartą oficialiai paminėta 2023 m. kovo 15 d., kai VU Simono Daukanto kiemelyje buvo iškilmingai perskaitytos žydų gelbėtojų – Pasaulio tautų teisuolių ir Žūstančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanotų asmenų – pavardės, taip pat pagerbtos Holokausto aukos. Lietuvos Respublikos Seimo sprendimu ši atmintina diena pasirinkta neatsitiktinai – būtent 1966 m. kovo 15 d. VU bibliotekininkei Onai Šimaitei buvo suteiktas garbingas Pasaulio tautų teisuolės vardas.
„XXI amžius“, 2026 m. balandžio 3 d., nr. 13-14 (2674–2675)