­­­­­­­­­­­­­­Vilties pranašo tarnystė

Palaimintųjų pėdsakais

Pagerbtas palaimintojo kardinolo Juliaus Hosu atminimas

Mindaugas BUIKA

Žydų gelbėjimas karo metais

Tarp naujojo popiežiaus Leono XIV daugelio pastaruoju metu vadovautų apeigų ypatingo dėmesio, ypač Vidurio ir Rytų Europoje, susilaukė jo dalyvavimas ir pasisakymas Vatikane pagerbiant buvusio Rumunijos komunistų režimo kan­kinio, Rytų Apeigų Katalikų Bažnyčios hierarcho palaimintojo kardinolo Juliaus Hosu (Iuliu Hossu, 1885–1970) atminimą.

Popiežius Pranciškus jį ir kitus šešis kankinystę patyrusius šios Bažnyčios vyskupus asmeniškai beatifikavo per prieš penkis metus vykusį apaštalinį vizitą į tą šalį. Rumunijos parlamentui 2025-uosius paskelbus ypatingais „Kardinolo J. Hosu metais“, šio didžiojo pasipriešinimo komunistiniams tikinčiųjų persekiojimams autoriteto bažnytinis minėjimas Romoje birželio pradžioje vyko dvi dienas. Birželio 1-ąją, sekmadienį, Šv. Petro bazilikoje buvo aukojamos šv. Mišios, kurias kartu su rumunų rytų apeigų katalikų vyskupais pagal rytų katalikų apeigas koncelebravo Rytų Bažnyčių dikasterijos prefektas kardinolas Klaudijus Gudžerotis (Claudio Gugerotti) ir apaštalinis nuncijus Rumunijoje arkivyskupas Džiampieras Gloderas (Giampiero Gloder). Kitą dieną, birželio 2-ąją, pagerbimas pratęstas Vatikano rūmų Siksto koplyčioje, dalyvaujant popiežiui Leonui XIV, kitiems religiniams atstovams bei politikams. Aptariant kardinolo J. Hosu veiklą, skaitytuose pranešimuose šį kartą didelis dėmesys buvo sutelktas į žydų gelbėjimą Antrojo pasaulinio karo metais. Apie šias pastangas kalbėjo ir Šventasis Tėvas bei jo nuoširdžiai pasveikintas Rumunijos žydų bendruomenių federacijos vadovas rabinas Silvijus Veksleris (Silviu Vexler). Perskaitytas Rumunijos Rytų Katalikų Bažnyčios vadovo Fagarašo didžiojo vyskupo kardinolo Liusijano Murešano (Lucian Muresan), kuris dėl amžiaus (94 metai) ir sveikatos problemų dalyvauti negalėjo, pranešimas.

Per Antrąjį pasaulinį karą Rumuniją valdant diktatoriui (maršalui) Jonui Antonesku (Ion Antonescu), kuris buvo nacistinės Vokietijos sąjungininkas, pačioje Rumunijoje ir tuo metu jos kontroliuotoje Besarabijoje, Bukovinoje ir Padniestrėje buvo nužudyta 380-400 tūkstančių žydų, tai yra daugiau kaip pusė toje teritorijoje gyvenusių judaizmo išpažinėjų. Kardinolas J. Hosu ryžtingai ir viešai pasisakė prieš šį genocidą, ypač prieš žydų deportavimą sunaikinti į nacių konclagerius ir dėl to pelnė visuotinę pagarbą bei pripažinimą. Kaip tik dėl to Rumunijos žydų bendruomenių federacija dar prieš metus siūlė pagerbti palaimintąjį J. Hosu Vatikane minint jo beatifikacijos 5-ąsias metines ir gavo velionio popiežiaus Pranciškaus pritarimą. Pažymėtina, kad dabar Holokausto memoriale Jeruzalėje vyksta tyrimo procesas už žydų gelbėjimą pripažinti kardinolą J. Hosu „Pasaulio tautų teisuoliu“ ir jis taptų pirmuoju tokio rango katalikų hierarchu, gavusiu šį garbingą titulą. Popiežius Leonas XIV savo kalboje dėl tokio herojiško palaimintojo ganytojo vaidmens gelbstint Rumunijos žydus, pavadino jį „vilties apaštalu“. Pasak Šventojo Tėvo, taip veikdamas, nepaisant, kad šios pastangos kėlė pavojų vietinei Rytų Katalikų Bažnyčiai ir jam pačiam, kardinolas J. Hosu tapo „simboliu brolybės, kuri peržengia visas etnines ir religines ribas“. 1944 metų pavasarį, kai Rumunijos šiauriniame Transilvanijos regione, kuriame telkiasi dauguma rytų apeigų katalikų, buvo kuriami žydų getai, rengiantis juos deportuoti į mirties lagerius, palaimintasis J. Hosu, vietinės Klužo vyskupijos ganytojas, mobilizavo dvasininkus ir tikinčiuosius, ragindamas gelbėti brolius ir seseris judėjus.

Popiežius Leonas XIV savo kalboje citavo 1944 m. balandžio 2 d. vyskupo J. Hosu paskelbtą giliai žmogišką ir jaudinantį pastoracinį laišką, kviečiantį „padėti žydams ne vien mintimis, bet ir pasiaukojimo kupinais veiksmais“. Laiške patvirtinama, jog tuo metu nebuvo kilnesnių artimo meilės darbų už pagalbą kenčiantiems broliams ir seserims judėjams, kurią gali suteikti krikščionys rumunai, kad palengvintų jų padėtį. Vėliau su padėka liudydamas apie šią paramą, buvęs Klužo vyriausias rabinas Mošė Karmilis Vainbergeris (Moshe Carmilly-Weinberger) patvirtino, jog palaimintasis J. Hosu išgelbėjo tūkstančius Transilvanijos žydų gyvybių. „Šio didžiojo ganytojo paliudyta viltis priklauso tikėjimo žmogui, kuris žino, kad blogio vartai nenugalės Dievo darbų akivaizdoje“, – aiškino Šventasis Tėvas. Jis pabrėžė, jog palaimintasis J. Hosu, reikšdamas gilų tikėjimą, tapo „vilties pranašas ir dialogo skelbėjas“ iki gyvenimo pabaigos. Popiežius Pranciškus beatifikacijos šv. Mišių homilijoje 2019 m. birželio 2 d. citavo kardinolo J. Hosu žodžius, kuriais jis, jau kalėdamas komunistų kalėjime, taip apibendrino savo gyvenimą: „Dievas mus siunčia į kančios tamsą, kad siūlytų spindintį gailestingumą ir maldas už visų atsivertimą“.

Svarbi kankinystės liudijimo žinia

Minėti kardinolo kankinio žodžiai, pasak popiežiaus Leono XIV, įkūnija pačios krikščioniškos kankinystės dvasią: tai nepalaužiamas tikėjimas Dievu, neapykantos atmetimas su gailestingu nusistatymu, kas kančią paverčia meile persekiotojams. Net ir dabar tie žodžiai lieka pranašišku kvietimu įveikti neapykantą per atleidimą ir gilų tikėjimo išgyvenimą su herojiška drąsa ir kilnumu. Kreipdamasis į susitikime dalyvavusius Rumunijos žydų atstovus, Šventasis Tėvas pabrėžė, kad Bažnyčia yra artima visoms tos tautos kančioms, kurių kulminacija buvo Holokausto tragedija. Bažnyčia Rumunijoje ir kitose Rytų bei Vidurio Europos šalyse iš pokarinio komunistų valdymo patirties, gerai žino, ką reiškia skausmas, marginalizacija ir persekiojimas. Būtent dėl šios priežasties ji jaučia įsipareigojusi, kaip sąžinės užduotį kurti visuomenę, kuri būtų orientuota į pagarbą žmogiškajam orumui ir palaimintojo J. Hosu liudijimo žinia labai savalaikė bei išlaikė savo aktualumą. Tai, ką jis atliko stengdamasis išgelbėti Rumunijos žydus, nepaisant didelės rizikos ir visų pavojų, yra geras pavyzdys drąsos, dosnumo bei kovos už tikrąją laisvę iki aukščiausios aukos. Buvo primintas herojiško ganytojo vyskupiškas motto „mūsų tikėjimas yra mūsų gyvenimas“, kuris galėtų tapti kiekvieno iš mūsų devizu ir elgesio principu. Baigdamas kalbą popiežius Leonas XIV išreiškė viltį, jog kardinolo J. Hosu pavyzdys, kaip ir krikščionių bei judėjų religinius santykius radikaliai atnaujinusi Vatikano II Susirinkimo deklaracija „Nostra Aetate“, kurios 60 metų sukaktis bus minima spalio mėnesį, taps susitaikymo švyturiais įvairių konfliktų kupinam šiandienos pasauliui. „Sakykime „Ne“ visų formų smurtui ir dar daugiau, ypač jeigu jis nukreiptas prieš beginklius ir pažeidžiamuosius, kokie yra vaikai ir šeimos“, – kvietė Šventasis Tėvas. Stebėtojų nuomone taip kalbėdamas, jis pirmiausia turėjo galvoje tragiškus įvykius Šventosios Žemės regione Gazoje, kuriame vykstančios kovos tarp Izraelio karinių pajėgų ir Hamas teroristinės grupuotės jau pareikalavo beveik 55 tūkstančių aukų, dauguma kurių yra civiliai gyventojai.

Tuo tarpu tęsiant palaimintojo J. Hosu, kaip centrinės rytų apeigų katalikų pasipriešinimo komunistams figūros, veiklos apžvalgą, galima priminti, jog 1948 metais, kai Rumunijos Rytų Katalikų Bažnyčia rengėsi minėti jos vienybės su Roma 250-ąsias metines, vietinis komunistų režimas, panašiai kaip sovietinėje Ukrainoje, nusprendė ją prijungti prie kolaboravusios Stačiatikių Bažnyčios. Tam nepritarę 12 rumunų rytų katalikų vyskupų buvo smurtu nušalinti nuo ganytojiškos tarnystės ir atsidūrė kalėjimo nelaisvėje. Ypač griežtos priemonės buvo priimtos prieš didžiausią autoritetą turėjusį tuometinį Klužo vyskupą J. Hosu, kuris specialiu dekretu viešai pasmerkė 36 rytų katalikų kunigų išdavikišką sprendimą, priimtą režimo organizuotoje vadinamojoje Klužo asamblėjoje nutraukti ryšius su Roma ir „savanoriškai“ prisijungti prie Bukarešto stačiatikių patriarchato. Šiuo formaliu pagrindu tuo metu 1,5 milijono tikinčiųjų turėjusi Rumunijos Rytų Katalikų Bažnyčia buvo visiškai uždrausta, jos nuosavybė, įskaitant maldos namus ir katedras, buvo perduota stačiatikiams arba konfiskuota valdžios naudai. Vyskupas J. Hosu, kaip ir kiti ganytojai, tapo komunistinio režimo sąžinės kalinys, kuriuo liko iki gyvenimo pabaigos. Daugelį metų kalintas nuožmiame Sigeto kalėjime, vėliau perkeltas į tremtį Kaldarušanio stačiatikių vienuolyne, kur irgi kentėjo atskirtį, badą ir šaltį, prarasdamas sveikatą. Čia reguliariai buvo lankomas stačiatikių hierarchų, kurie savo ir komunistų režimo vardu jam siūlė išsižadėti katalikų tikėjimo ir atsiversti į stačiatikybę už tai gaunant garbingą metropolito titulą. Vyskupas J. Hosu visada duodavo tvirtą neigiamą atsakymą savo viešais pareiškimais ragindamas sugrąžinti Rytų Katalikų Bažnyčiai laisvę ir teises, laikantis Rumunijos įstatymų ir tarptautinės teisės normų. Drąsiai ištverdamas fizinę ir dvasinę nelaisvę ganytojas viename savo laiške iš kalėjimo 1961 metais rašė, kad yra dėkingas Viešpačiui už visus išbandymus „savo nevertam tarnui“ ir meldė atleidimo už nuodėmes tiek jam pačiam, tiek ir kankintojams. Būdamas ryžtingas kovotojas už savo Bažnyčios laisvę, vyskupas J. Hosu prieš savo mirtį 1970 m. gegužės 28 d. greta budėjusiems artimiesiems ištarė paskutinius žodžius: „Mano kova baigiasi, jūsų tęsiasi“. Rumunijos Rytų Katalikų Bažnyčia atgavo laisvę 1989 metais žlungant komunistiniam režimui, o popiežius Benediktas XVI, norėdamas sustiprinti jos savarankiškumą, 2005 metais jos vadovui suteikė nuolatinį didžiojo arkivyskupo titulą.

Tęsti pasipriešinimą ateistinėms ideologijoms

1973 metais popiežius Paulius VI pranešė, kad prieš kelis metus, 1969-ųjų konsistorijoje, vyskupą J. Hosu paskyrė kardinolu, tačiau, žinodamas Rumunijos komunistų režimo priešišką nusistatymą, šį paskyrimą laikė slaptai „širdyje“ (in pectore) ir tai galėjo išviešinti jau tik po ganytojo mirties. 1997 metais, gavus Šventojo Sosto pritarimą, Rumunijoje buvo pradėtas kardinolo J. Hosu beatifikacijos bylos tyrimas. Į šį bendrą procesą, dokumentų ir liudijimų rinkimą, buvo prijungtos ir kitų šešių rumunų rytų katalikų vyskupų kankinių beatifikacijos bylos. Surinkta medžiaga, vadinamoji „Positio“, 2009 metais buvo perduota į Vatikaną Šventųjų skelbimo dikasterijai tolimesniam jos nagrinėjimui. Po dešimties metų, 2019-ųjų kovo 19 dieną, popiežius Pranciškus patvirtino dikasterijos sudarytos teologų komisijos vieningą sprendimą dėl kardinolo J. Hosu ir kitų šešių rumunų vyskupų kankinystės pripažinimo. Netrukus, 2019 metų birželio pradžioje, su apaštaliniu vizitu lankydamasis Rumunijoje, Šven­­tasis Tėvas asmeniškai vadovavo septynių ganytojų beatifikacijos šventimui: tai buvo pats didžiau­sias jo pontifikato metu per komunistų režimą kankinystę patyrusių vyskupų pagerbimas. Sakytoje įspū­dingoje šv. Mišių homilijoje popiežius Pranciškus patvirtino, jog rumunų, kaip ir kitos Rytų bei Vidurio Europos tautos iš nesenos savo istorijos labai gerai prisimena patirtas kančias, kai totalitarine ideologija besivadovaudami reži­mai užgrobia valdžią, pri­mes­dami savo tvarką, kuri elimi­nuoja žmonių laisvę ir kūrybingo vystymosi galimybes.

„Broliai ir seserys, jūs buvote priversti ištverti primestą mąstymo ir veikimo būdą, kuris rodė panieką kitiems, vedė į tremtį ir mirtį negalinčius apsiginti, slopino nepritariančių balsus“, – kalbėjo Šventasis Tėvas į ganytojų beatifikaciją susirinkusiai daugiatūkstantinei tikinčiųjų miniai. Paminėjęs kardinolą J. Hosu ir kitus šešis palaimintaisiais skelbiamus vyskupus, jis pabrėžė, kad su ryžtingu pasipriešinimu komunistų režimui bei pavyzdinga meile tikėjimui ir savo žmonėms, jie drąsiai ir su sielos tvirtumu priėmė kalinimo nelaisvę, kankinimus bei kitą skriaudą, likdami ištikimi mylimai Bažnyčiai. Tai yra brangus ganytojų ir kankinių dėl tikėjimo nežmoniškomis sąlygomis paveldas, kuris praturtino krikščioniškos rumunų tautos kultūrą bei sustiprino nacionalinį tapatumą. Nurodydamas beatifikuojamų vyskupų kankinystės patirtį ir paaukotą gyvenimą priešinantis diktatoriškam ateistiniam režimui, kuris neigė fundamentalias žmogaus teises ir persekiojo krikščionių bendruomenę, popiežius Pranciškus iškėlė dar vieną naujųjų palaimintųjų dvasinio paveldo bruožą, kuris yra gailestingumas. Šie ganytojai atkakliai liudydami ištikimybę Kristui, kartu su pasirengimu ištverti kankinystę, nerodė neapykantos persekiotojams ir su būdingu gerumu bei romumu atsiliepė į savo dramatišką padėtį, melsdami jiems atsivertimo. Šis bekompromisinis tikėjimo liudijimas, kartu su gailestingumu kan­kintojams bei keršto atmetimu yra pranašiška žinia ir šiandienai. Ji kviečia kiekvieną nugalėti pyktį ir pagiežą vardan meilės ir atleidimo, drąsiai ir nuosekliai išgyvenant savo krikščionišką tikėjimą.

Šventasis Tėvas priminė dabar iškylančias naująsias ne mažiau žalingas ideologijas (pavyzdžiui, genderizmą), kurios rėksmingai arba tyliai bando įsitvirtinti krikščioniškoje aplinkoje ir „išrauti tautų turtingąsias kultūrines bei religines tradicijas“. Šis ideologinis kolonializmas nuvertina asmenį, gyvybę, santuoką, šeimą ir savo iš esmės ateistiniais bruožais daro didelę žalą jauniems žmonėms, nes atplėšia nuo dvasinių šaknų, slopina brandą ir augimą. Tada visos vertybės tampa nereikšmingos, jeigu netarnauja galingųjų interesams, kuriais siekiama pasinaudoti kitais, laikant juos lyg vartojimo objektais. Tų ideologijų šalininkai ir skleidėjai sėja baimę, nepasitikėjimą ir pasidalijimus, stengiasi, kad būtų prarasta ir užmiršta tai, ką perdavė tautų istorija. Popiežius Pranciškus kvietė tokiomis aplin­kybėmis drąsiai nešti Evangelijos šviesą savo amžininkams ir kaip paskelbti minėti palaimintieji, ryžtingai priešintis naujosioms krikščionybei priešiškoms ideologijoms. „Dabar tai mūsų kova, kaip tada buvo beatifikuotų kankinių kova ateistinio komunizmo sąlygomis“, – tvirtino Šventasis Tėvas. Reikia vėl būti laisvės nuo blogio ir gailestingumo liudytojais, siekiant, kad būtų dialogo viršenybė prieš pasidalijimus ir „kraujo brolybė, kuri iškilo kančios laikotarpiais“, kai krikščionys, nors istoriškai ir pasidaliję, juto artumą ir vieningumą bendro priešo akivaizdoje.

Vatican Media nuotraukos

„Kristus ir pasaulis“, 2025 m. liepos 4 d., nr. 9 (220)