Žaliosios rinktinės vadą prisimenant
Atmintis
Prieš 100 metų gimė Jonas Vytautas Česnakavičius-Valas, Daujotas, Apolonas (1924 07 12–1949 03 18).
Kaip randame Lietuvos valstybės istorijos archyve, Jonas Vitautas (taip dokumente) Česnakavičius gimė 1924 m. liepos 12 d. Valdeikių k., Dambavos parapijoje, Smilgių vls., Panevėžio aps., ūkininkų Baltramiejaus ir Ievos Lubickaitės Česnakavičių šeimoje, kurioje augo kartu su seserimi Genovaite.
Tėvas turėjo kalvę, buvo pažangus to meto ūkininkas, turėjęs traktorių, kuliamąją ir kitokią techniką. V. Česnakavičius buvo ramaus būdo, turėjo polinkį į techniką. Baigė dvi Panevėžio aps. Šeduvos progimnazijos klases, 1944 m. – Kauno aukštesniąją technikos mokyklą ir tapo elektrotechnikos specialistu.
1944 m., artėjant sovietų kariuomenei, Vytautas tėviškės sode užkasė vyno butelį, sakydamas: „Išgersime, kai sugrįšiu“, ir pasitraukė į Žemaitiją. Ten įstojo į Lietuvos laisvės armiją (LLA). Buvo pasiųstas į Abvero žvalgybos mokyklą (FAK-203) Vokietijoje. Apmokytas partizaninio karo taktikos 1945 m. sausio 19 d. grįžo desantu į Lietuvą. Nusileido Panevėžio aps. Smilgių vls. apylinkėse kartu su šešiais Smilgių grupės nariais, vadovaujamais ltn. Broniaus Giedriko-Jono Švitrigailos. Kartu su J. V. Česnakavičiumi grįžo ir jo pusbrolis Apolonas Lubickas (žuvo 1945 m. kovo 27 d. Ažagų–Eimuliškio miško mūšyje) ir būsimasis bendražygis Anicetas Algirdas Meškauskis-Lapinas.
1945 m. kovo mėnesį ltn. Izidoriui Pucevičiui-Radvilai įkūrus Žaliąją rinktinę, apėmusią Kėdainių aps. Baisogalos, Panevėžio aps. Smilgių ir Šeduvos, Šiaulių aps. Pakruojo ir Radviliškio valsčius, vyrai tapo jos nariais. J. V. Česnakavičius pasirinko Valo slapyvardį. Į rinktinę įstojo ir J. V. Česnakavičiaus tėvas Baltramiejus Česnakavičius-Putna, sesuo Genovaitė Česnakavičiūtė ir A. A. Meškauskio-Lapino sesuo Aldona Meškauskaitė-Raselė. Pusseserė Janina Radauskaitė-Ramunė buvo paskirta Medicinos skyriaus viršininke. 1945 m. rudenį visos trys merginos išvažiavo studijuoti į Vilnių. Partizanų jos neužmiršo – siuntė jiems medikamentus.
1945 m. rugpjūčio 26 d. žuvus Žaliosios rinktinės vadui Radvilai, rinktinės partizanai tapo 3-iosios LLA Šiaurės apygardos, kuriai vadovavo Ladislavas (Vladas) Jozokas-Petraitis, dalimi. Kartu jis ėjo ir Žaliosios rinktinės vado pareigas. Žuvo Petraitis 1946 m. vasario 13 d. Po jo žūties laikinai eiti rinktinės vado pareigas buvo paskirtas Margio kuopos vadas Juozas Skačkauskas-Strausas.
1947 m. balandžio 19 d. įkūrus Algimanto apygardą, Žaliosios rinktinės partizanai, veikę Biržų aps. Pumpėnų, Pušaloto ir Panevėžio aps. Smilgių, dalies Panevėžio–Velžio, Piniavos, Rozalimo valsčiuose, tapo šios apygardos dalimi. Rinktinės vadu 1947 m. liepos 1 d. buvo paskirtas J. V. Česnakavičius-Daujotas – ryžtingas, ginkluotas automatu ir pistoletu, partizanų pasitikėjimą pelnęs žmogus. Jam vadovaujant rinktinės veikimo teritorija apėmė septynis valsčius. Per rinktinę ėjo ryšių kelias iš Prisikėlimo apygardos, taip pat ir iš besikuriančios Vyriausiosios partizanų vadovybės, todėl Algimanto apygarda gaudavo visus jos statutus, instrukcijas, galėjo derinti savo veiksmus. Kitaip nei kitose Algimanto apygardos rinktinėse, kuriose buvo suformuotos kuopos, čia veikė keturi rajonai: Mindaugo, Užupio, Vienybės ir Vytauto, suskirstyti būriais, kurių vadai taip pat buvo skiriami.
1948 m. gegužės 1 d. Algimanto apygardos Žaliosios rinktinės vadas Daujotas dalyvavo Šiaurės rytų Lietuvos partizanų srities kovos dalinių vadų, vadovybės narių ir atstovų sąskrydyje. Jame priimtame nutarime konstatuota, kad Lietuvos partizanų sąjūdžio vienijantis veiksnys – bendra kova dėl tautos laisvės ir nepriklausomybės, iškelta būtinybė sudaryti vieningą vyriausiąją vadovybę, pasmerktos Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) nario Juozo Albino Markulio (MGB agentas Ąžuolas, Noreika, Kudirka) provokacijos ir ardomoji veikla, pripažinta, kad kolūkinė ūkio sistema yra krašto ūkio naikinimas.
Rinktinę sekė MGB agentai Valis, Streikus, Kazėnas, Dubinukas, Gedrikas ir kt. Saugumietis Vytautas Kučas nuo 1949 m. pavasario pranešinėjo saugumui apie atskirų šios rinktinės kovotojų bunkerius.
V. Česnakavičiui pavyko ilgai išsilaikyti dėl gero pasirengimo kovai, reiklumo sau ir bendražygiams. Jis stengėsi į rinktinę neįsileisti mažai pažįstamų ir neišbandytų kovotojų, skatino ryšininkus būti lojalius sovietų valdžiai.
1949 m. kovo 18 d. Šiaulių aps. Pakruojo vls. Laipuškių k. (dabar – Pakruojo r. sav.) MGB Pakruojo vls. poskyrio darbuotojai susikovė su aštuonių partizanų grupe. Kautynėse žuvo Algimanto apygardos štabo Rikiuotės skyriaus viršininkas ir Žaliosios rinktinės vadas J. V. Česnakavičius-Apolonas, apygardos štabo Žvalgybos skyriaus viršininkas Anicetas Algirdas Meškauskis-Raitvytis ir Žaliosios rinktinės štabo Ūkio skyriaus viršininkas Jonas Ivanauskas-Lizdeika. Žuvusiųjų palaikai atvežti į Pakruojį ir niekinti prie MGB Pakruojo vls. poskyrio (kitais duomenimis – Pakruojo milicijos kieme). Vėliau užkasti dabartinės Pakruojo Atžalyno gimnazijos teritorijoje.
Žuvus J. V. Česnakavičiui-Apolonui rinktinės vado pareigas perėmė rinktinės štabo viršininkas Jonas Januševičius-Rakšnys, Vilkas (žuvo 1951 m. balandžio 4 d.).
1946 m. kovo 25 d. buvo suimta J. V. Česnakavičiaus sesuo Genovaitė, o 1947 m. rugpjūčio 18 d. – J. V. Česnakavičiaus tėvas Baltramiejus. Abu jie, iškalėję sovietų lageriuose, grįžo į Lietuvą. Tėvas mirė 1958 m., sesuo – 1983 m.
1999 m. birželio 24 d. J. V. Česnakavičiui pripažintas kario savanorio statusas, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 1998 m. liepos 30 d. įsakymu jam suteiktas majoro laipsnis, Lietuvos Respublikos Prezidento 2018 m. liepos 3 d. dekretu jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Karininko kryžiumi (po mirties).
Parengė LGGRTC istorikė
Rūta Trimonienė
„Už laisvę“, 2024 m. rugpjūčio 23 d., nr. 3 (48)
