Žemaičių vyskupą prisimenant
Prieš 225 metus, 1801 m. vasario 28 (senuoju stiliumi 16) dieną Nasrėnų k. (dabar Kretingos r.), Salantų parapijoje, gausioje turtingo valstiečio šeimoje, gimė Motiejus Kazimieras Valančius, Žemaičių vyskupas, didysis blaivybės apaštalas, Lietuvos švietėjas, istorikas, rašytojas.
Buvo ketvirtas vaikas. 1816-1821 m. mokėsi Žemaičių Kalvarijos dominikonų šešiaklasėje gimnazijoje. 1822 m. įstojo į Varnių kunigų seminariją, o po dvejų metų kaip gabus klierikas pasiųstas tęsti studijas Vyriausioje Vilniaus kunigų seminarijoje, kurią baigė 1828 m. teologijos kandidato laipsniu. 1828 09 01 Vilniaus katedroje įšventintas kunigu. Tų pačių metų 05 27 universiteto Šv. Jono bažnyčioje aukojo iškilmingas pirmąsias savo šv. Mišias. Kunigišką veiklą pradėjo dirbdamas Mozyriaus (dab. Baltarusija, Gomelio sritis) mokyklos kapelionu. 1834-1840 m. buvo Kražių gimnazijos mokytojas, kapelionas, bibliotekininkas, parašė Kražių mokyklos istoriją (rankraštis neišliko). 1840-1842 m. – Vilniaus dvasinės akademijos profesorius, dėstė pastoracinę teologiją ir biblinę archeologiją. Akademiją perkėlus į Peterburgą, ten išvyko ir M. Valančius. Susilpnėjus sveikatai, 1845 m. grįžo į Žemaitiją. 1845-1850 m. buvo Žemaičių kunigų seminarijos rektorius. Tapęs rektoriumi ėmėsi veiklos, vykdė blaivybės akciją: stengėsi atitraukti valstiečius nuo girtavimo, rūpinosi vaikų ir suaugusių švietimu, organizavo lietuviškų knygų prekybą, lietuviškų raštų spausdinimą Rytų Prūsijoje ir slaptą jų gabenimą į Lietuvą, steigė lietuviškas mokyklas, bibliotekas. Jį palaikė ir kiti dvasininkai. 1850 m. konsekruotas Žemaičių vyskupu. 1863 m. sukilimo idėjai nepritarė, bet slapčiomis stengėsi sukilėlius remti. Per 25 vyskupavimo metus į kunigus įšventino 550 klierikų, Žemaitijoje pastatyta 30 mūrinių ir 20 medinių bažnyčių, kitos padidintos ir išpuoštos. Iki 1854 m. gyveno vyskupijos centre Varniuose. Nepasitikėdama vyskupu ir norėdama kontroliuoti jo veiklą, carinė valdžia 1864 m. vyskupijos centrą perkelė į Kauną. Čia reziduojantį vyskupą nuolat sekė policija, baudė gubernatoriaus administracija. Netekęs galimybės tiesiogiai bendrauti su tikinčiaisiais, ėmėsi plunksnos – prasidėjo intensyviausias literatūrinės veiklos tarpsnis. Gyvendamas Kaune, spaudos draudimo laikais parašė ir Prūsijoje išspausdino labiausiai mėgiamas ir skaitomas „Vaikų knygelę“, „Paaugusių žmonių knygelę“, „Pasakojimus Antano tretininko“, „Palangos Juzę“. Iš viso parašė apie 70 įvairaus didaktinio pobūdžio pasakojimų, apsakymų. Jie visi parašyti žemaičių kalba, kuria liaudis ir jis pats mėgo kalbėti. Motiejus Valančius yra laikomas blaivybės sąjūdžio Lietuvoje pradininku ir puoselėtoju. Judėjimo pradžia laikomi 1858 metai, kai lankydamasis Kupiškyje, paragino užsirašyti į blaivybės broliją ir pats užrašė daugiau nei šimtą pasižadėjusių negerti. Blaivybės draugijų tikslas – atpratinti valstiečius nuo degtinės vartojimo. Blaivybė nebuvo suprantama kaip visiška abstinencija – net davę priesaikas ir įšventinti blaivininkai galėjo saikingai gerti alų, midų ir vyną. Girtavimas XIX a. buvo rimta problema, nes bajorai iš grūdų ir bulvių pertekliaus pagamintą degtinę stengėsi bet kokiais būdais parduoti, girdė savo valstiečius. Iš girtavimo uždarbiavo ir karčemų savininkai. Girtavimas buvo itin paplitęs ir skaudžiai veikė ūkį. Todėl vysk. M. Valančiaus propaguojama blaivybė buvo sutikta su dideliu valstiečių džiaugsmu. Vis dėlto blaivybės draugijos buvo persekiojamos visus šešerius egzistavimo metus, o 1864 m. jas uždraudė Michailas Muravjovas. Dideli blaivybės draugijų priešininkai buvo dvarininkai ir visi, uždarbiavusieji iš degtinės. Blaivybei išplitus, akcizus išsipirkusieji patyrė milžiniškus nuostolius. Kita kliūtis draugijoms organizuoti – carinės Rusijos įstatymai, draudę steigti bet kokias draugijas ar brolijas be atskiro leidimo. Blaivybę tiek metų gelbėjo tai, kad idėjai pritarė pats caras. Vis dėlto kunigai buvo nuolat persekiojami ir skundžiami, kad taiko fizines bausmes girtaujantiems – dauguma skundų buvo melagingi arba kalti būdavo patys valstiečiai, ne kunigai. Draudžiama buvo surašinėti žmones į blaivybės knygas, juos prisaikdinti. Blaivybės sąjūdis ne tik skatino žmones negerti, bet juos suvienijo, padėjo pamatus tautinei savimonei ugdyti. Vysk. M. Valančius mirė 1875 m. gegužės 29 d. Kaune, nuo cukraligės. Palaidotas Kauno Šv. apaštalų Petro ir Povilo Arkikatedros bazilikos kriptoje.
Parengė Gediminas ADOMAITIS
„Katalikas“, 2026 m. vasario 20 d., nr. 4 (487)