Kunigas Antanas Ivanauskas: anglių kasėjas, krosnių kūrėjas…

Istorijos vingiai

Vytautas Žeimantas

Netikėtas radinys Mažonų kaime

Šia istorija susidomėjau, kai dabar Trakuose gyvenantis žinomas chirurgas, medicinos mokslų daktaras Tadas Ivanauskas parodė pluoštą senų dokumentų kopijų.

„Šie dokumentai neseniai buvo rasti mano tėvų buvusiame name Mažonų kaime, Tauragės rajone, – sakė T. Ivanauskas ir pridūrė: – Tai mano dėdės, būsimo kunigo Antano Ivanausko palikimas“.

Su širdies virpuliu vartau senus laikus menančius puslapius, paženklintus ateitininkų šūkiu „Visa atnaujinti Kristuje“. Skaitau: „Tauragės moksleivių ateitininkų kuopos susirinkimo, vykusio 1927 m. gruožio 11 d., protokolas… Tauragės aukštesniosios komercijos ir Mokytojų seminarijos mokyklų vyrų ateitininkų vyskupo Staugaičio kuopos susirinkimo, vykusio 1933 m. rugsėjo 6 d., protokolas…“ Moksleiviška ranka užrašytas Ateitininkų himnas… Šmėkščioja pavardės – Gajauskas, Jančiauskytė, Latoža, Povilaitis, Bažanovaitė, Remeikis, kunigai Barauskas, Sugintas, Kuodis, Steponavičius… 

„Naujasis namo savininkas Aurelijus Pudžiuvelis rado paslėptus tarpukario Tauragės ateitininkų rankraščius ir keletą religinio turinio knygų. Ačiū jam, kad radinį perdavė Tauragės krašto muziejui „Santaka“. Rankraščiai laiko pažeisti, tačiau juose dar dar galima perskaityti tekstus. Jie bus naudingi Tauragės krašto ir ateitininkų istorijos tyrėjams, – sakė muziejininkė Audronė Šalkauskienė.

Ateitininkų federacija

Ateitininkai – Lietuvos katalikiška asmenybės ugdymo organizacija, vienijanti moksleivius, studentus bei mokslą baigusius organizacijos narius. Jų veikla remiasi pagrindiniais katalikybės, tautiškumo, inteligentiškumo, šeimiškumo, visuomeniškumo principais. Jie siekė stiprinti Lietuvos pilietinę visuomenę, rengė įvairius jaunimo veiklos projektus, stovyklas, mokymo kursus, seminarus, leido ateitininkų literatūrą. Lietuvoje pradėjo veikti nuo 1911 metų, kai mūsų kraštas dar buvo Rusijos okupuotas. Pirmąsias slaptas kuopeles sudarė skaičiusieji žurnalą „Ateitis“.

Į ateitininkų veiklą aktyviai buvo įsijungęs ir Mažonų kaimo radinio savininkas, busimasis kunigas Antanas Ivanauskas.

„Gimiau 1921 m. rugsėjo 20 dieną Mažonų kaime, Tauragės valsčiuje, gausioje žemdirbių šeimoje. Pradžios mokyklą baigiau gimtajame Mažonų kaime. Gimnaziją – Tauragėje. Uoliai dalyvavau ateitininkų organizacijoje. Ateitininkus globojo kunigai. Ypač artima draugystė su kunigais Barausku ir Vėlučiu man turėjo didelės įtakos. Paskutinėse klasėse teko būti Tauragės rajono ateininkų organizacijos pirmininku. Šie du kapelionai su gražiausiomis idėjomis nukreipė mane į Telšių kunigų seminariją. Į kurią įstojau 1941 m. rugsėjo 1 d.“ – rašė A. Ivanauskas.

Kunigas – Intos lagerio kalinys

Verta paminėti ir apie tolesnę kun. A. Ivanausko veiklą, juolab, kad jo likimas buvo ne eilinis.

1946 m. kovo 17 d. vyskupas Pranciškus Ramanauskas Telšių Katedroje suteikė A. Ivanauskui Kunigystės sakramentą. Jis dirbo vikaru, vėliau klebonu Sedoje, Telšiuose, Luokėje, Pagėgiuose…

Sovietinės okupacijos pradžioje visame buvusiame Klaipėdos krašte buvo tik viena veikianti bažnyčia. Tad kun. A. Ivanausko rūpesčiu buvo gautas leidimas įkurti parapijas Pagėgiuose, Rukuose, Vilkyškiuose, Smalininkuose ir Ropkojuose. 

Jis dalyvavo ir Marijos, Taikos Karalienės, bažnyčios Klaipėdoje statyboje. Apie susidorojimą su bažnyčios statytojais Čikagoje leidžiamas laikraštis „Draugas“ (1978  02 24) rašė, kad kun. L. Povilaitis buvo nuteistas 8, kun. B. Burneikis – 6 metams kalėti, o vikaras kun. A. Ivanauskas „už nusikalstamą veiklą“ iškeltas į mažą Žemaitijos miestelį.

Taip, 1949 m. birželyje vyskupijos valdytojas perkėlė jį klebonu į Pajūralį, bet tai jo neišgelbėjo, nes sovietinis saugumas jau buvo sukurpęs bylą. Klaipėdoje jo nenuteisė, matyt, nenorėdami, kad „Klaipėdos byloje“ būtų iš karto nuteista daug kunigų. Todėl Pajūralyje jis dirbo labai trumpai, tik porą mėnesių, nes 1949 m. rugpjūčio 28 d. buvo areštuotas ir išsiųstas dešimčiai metų į Intos anglių kasyklos lagerius.

„Tėvo Fabijono Ivanausko brolis Antanas buvo kunigas, tarnavo Telšių vyskupijoje. Buvo aktyvus, todėl sovietinei valdžiai nepatiko. Jam buvo sudaryta baudžiamoji byla „už ryšius su nacionalistiniu pogrindžiu“. Buvo įkalintas Intos lageryje, – prisimena  Tomas Ivanauskas. – Grįžęs į Lietuvą dėdė kunigas Antanas pasakojo, kad teko sunkiai dirbti, giliai po žeme esančiose šachtose kasti anglį. Sakė, kad kartu su juo lageryje buvo ir kunigas Alfonsas Svarinskas.“

Kūrė parapijas Karaliaučiaus srityje

Anglių kasėjo „karjera“ kun. A. Ivanauskui baigėsi, kai 1956 m. rugsėjo 1 d. buvo paleistas iš lagerio. Grįžusį į Lietuvą, Telšių vyskupas Petras Maželis pasiuntė jį į Karaliaučiaus sritį, kad įkurtų keletą parapijų, nes tame krašte jų nebuvo. Nuvykęs įsidarbino miesto katilinėje, darbo metu kūreno krosnis, laisvu laiku privačiai patarnaudavo ten gyvenantiems tikintiesiems. 

O Telšių vyskupijos dokumentai teigė, kad1956 m. spalio 15 d. kun. Antanas Ivanauskas buvo paskirtas Karaliaučiaus klebonu. Sovietinė valdžia šiam paskyrimui, aišku, nepritarė.

Apie tą laikotarpį įdomių prisiminimų yra pateikęs ir kun. Algirdas Kanapka: „Mano tėvelis, karo audrų išplėštas iš Punsko penkiolikmetis, buvo atsidūręs ir vokiečių karo pramonės fabrike, o vėliau, iš ten pabėgęs ir koncentracijos stovykloje visokių baisumų matęs ir patyręs, buvo nejuokais supykęs ant gyvenimo. Nepaisydamas to, kai po karo keletą metų gyveno Karaliaučiuje, į savo namus buvo priėmęs gyventi a. a. kunigą misionierių Antaną Ivanauską. Tuomet dar nebuvau gimęs. Kai gimiau, kunigas Antanas Ivanauskas jau vikaravo Kretingoje. Gal todėl ten buvau ir pakrikštytas. Kai mama su teta buvo nuvykusios tartis dėl krikšto, kunigas padovanojo savo nuotrauką. Įrašas kitoje nuotraukos puseje buvo darytas sausio 18 dieną. Praėjus keturiasdešimt šešeriems metams, tą pačią dieną tėvelį palaidojome“.

Sovietinei valdžiai perpratus kas slypi už krosnių kūriko įvaizdžio, vėl prasidėjo intensyvus persekiojimas. Atsirado antrojo įkalinimo grėsmė. „Surašė jau daug protokolų, grasino teismais, kalėjimu“, – rašė kun. A. Ivanauskas.

Vyskupas, gelbėdamas nuo antrojo suėmimo, 1957 m birželio 10 d. atšaukė kun. A. Ivanauską iš Karaliaučiaus klebono pareigų ir paskyrė jį Kretingos parapijos vikaru. 

Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios šventoriuje

Vėliau jis dirbo Mosėdžio, Kulių, Rietavo, Spraudžio ir Šilalės klebonu, 1992-1996 metais buvo ir Šilalės dekanas. Iki mirties – Šilalės parapijos rezidentas.

„Šilalėje atšvenčiau kunigystės 50-ies ir amžiaus 80-ies metų jubiliejus. Kiek galiu, dar padedu, būdamas altaristu,“ – rašė kun. A. Ivanauskas. 

„Dėdė Antanas, būdamas Karaliaučiaus klebonu, įkūrė dvi lietuvių parapijas, už tai pateko į didelę valdžios nemalonę. Todėl buvo skubiai atšauktas, kunigavo Žemaitijoje, – prisimena Tomas Ivanauskas. – Pagramančio bažnyčios šventoriuje dėdė už savo lėšas iniciavo paminklą – kaip atmintį, kur jis, jo abu broliai ir trys seserys buvo krikštytos. Ant paminklo užrašyta; „Prisiminimui. Kun. Antanas Ivanauskas iš Mažonų kaimo. 1921-2005. Vaikų ir jaunimo mylėtojas ir naujų parapijų įsteigėjas, vargintas 10 metų lagery anglių kasyklose, šiaurėj“.

2005 m. lapkričio 22 d. kun. Antanas Ivanauskas išėjo. Daug kentėjusio kunigo palaikus priglaudė Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios šventoriaus žemė.

Laidotuvių pamaldos vyko Šilalės Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje lapkričio 24 dieną. Laidotuvių šv. Mišių koncelebracijai vadovavo Telšių vyskupas Jonas Boruta SJ, dalyvavo apie 40 kunigų. Prie kapo kalbėjo ir už suteiktą dvasinę paramą buvusiam klebonui savo ir dar penkių iš Šilalės kilusių kunigų vardu dėkojo Žemaičių Kalvarijos klebonas kun. Narsutis Petrikas. Visiems, susirinkusiems pagerbti ir palydėti į paskutinę kelionę savo buvusį kleboną, padėkos žodį tarė klebonas dekanas kun. Stasys Toleikis.

„XXI amžius“, 2024 m. gruodžio 6 d., nr. 45–46 (2610–2611)