Gyvenimas – tai kaip graži kelionė. Pasak poeto, šioje kelionėje veriasi ir gyja sopės… Gyvenimo kelionė! Kiek joje nuotykių, įspūdžių, vaizdų! Ir niekas taip giliai nežeis, kaip įsisenėjusios žaizdos, ir niekas taip negydys, kaip bėgantis laikas…
1939 08 25 viešbutyje prie Gleivico Alfredas Helmutas Naujokas gavo telegramą: „Bobutė susirgo“. Tai buvo signalas: „Vokietija greitai puls Lenkiją. Būkite pasiruošę“. Tą pačią dieną 150 lenkiškai kalbančių vokiečių policininkų slapta perėjo sieną į Lenkiją, tačiau tuoj pat gavo komandą grįžti atgal – dar kažko trūko pasiruošiant užpuolimui. Operacija pravesta ypač slaptai – lenkų pasieniečiai nieko nepastebėjo.
1789 08 26 prancūzų Didžioji Revoliucija paskelbė „Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją“. Karališkoji balta vėliava pakeista į trispalvę: raudona–balta–mėlyna, kuri asocijavosi su trimis revoliucijos šūkiais: „laisvė, lygybė, brolybė“. Vėliavos vienodo pločio juostos – visų šių vertybių lygybės idėja. Vienos spalvos uzurpacija kitos atžvilgiu reiškė demokratinių principų laužymą.
Tikriausiai jokie parašyti žodžiai negalėtų įvertinti Antano Vivulskio (1877 02 20–1919 01 10) – genijaus mums paliktos Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčios architektūrinės, istorinės ir net metafizinės reikšmės. Tai objektas, daug pralenkęs savo laikmetį ir simboliškai įtvirtinantis tai, kas šio didžio menininko suvokimu buvo lietuviškumas pasauliniame kontekste. Dabar gi, sukakus 100 metų nuo šios koplyčios konsekracijos, 2024 metų rugsėjo 8 dieną tikimasi, jog pastatas bus paskelbtas aukščiausio lygmens valstybės saugomu kultūros paminklu.
Piemojo Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos giumimo 150-osios metinės – tai džiugi šventė! Malonu būtų ją pradėti paties Prezidento kalba. Tačiau, manau, nesupyksit, jei pasielgsiu kiek kitaip. „Lietuvos aide“ radau ne mažiau tai progai tinkantį Rimvydo Žiliuko straipsnį „Kaip vertinti Antaną Smetoną?“
MUSTEIKA. Šimtamečiuose pušynuose skendintis etnografinis Musteikos kaimas išskirtinis ne tik savo senąja dzūkiška architektūra, dailiai atnaujintomis sodybomis ir žmonėmis, kurie čia ypatingi – labiau branginantys archainį gyvenimo būdą, senąsias kaimo tradicijas ir istorinę atmintį, bet ir tragiškais įspaudais paženklinta istorija. Karo ir pokario baisumai neaplenkė net ir šio pačiame Lietuvos pakraštyje visai šalia sienos su Baltarusija esančio kaimo. Čia 1944 m. birželio 24 d. sovietinių partizanų būrys, vadovaujamas Ivano Filinovo, nukankino ir nužudė keturiolika įvairaus amžiaus kaimo vyrų, sudegino beveik pusę kaimo sodybų.
1859 08 03 Pinske, Baltarusijoje, gimė Simonas Rozenbaumas. 1887 m. Baigė Novorosijsko universiteto teisės fakultetą. 1906 m. išrinktas Rusijos sionistų organizacijos pirmininku. 1915–1919 m. gyveno Vilniuje ir vadovavo žydų sionistų organizacijai. 1918 m. kooptuotas į Valstybės tarybą, buvo užsienio reikalų viceministras. Dalyvavo Paryžiaus taikos konferencijoje (1919) Lietuvos delegacijos sudėtyje, o 1920 07 12 dalyvavo pasirašant taikos sutartį su Sovietų Rusija. 1920 m. Lietuvos Steigiamojo Seimo narys. IX (E. Galvanausko) ministrų kabinete (iki 1924 02 12) buvo ministras be portfelio žydų reikalams. 1924 m. išvyko į Palestiną. Nuo 1929 m. buvo Lietuvos generalinis konsulas Palestinoje. Mirė 1934 12 06 Tel Avive.
Pranešimas, skaitytas 2024 m. liepos 14 dieną Laisvės kovotojų atminimo šventėje, Didžiosios kovos apygardos partizanų parke
Jūsų Ekscelencijos vyskupai, mieli kunigai, gerbiamieji Ukmergės vadovai ir visi šios šventės dalyviai. Ačiū už galimybę būti šiame gražiame Partizanų parke ir pasidalinti savo mintimis apie Jums ir mums ukrainiečiams labai brangius monsinjorą kunigą Alfonsą Svarinską ir kardinolą Josypą Slipyjų.
Liepos 14-ąją, sekmadienį, Ukmergės rajone įvyko tradicinė Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventė, skirta mons. Alfonso Svarinsko (1925 01 21–1954 10 03–2014 07 17) 10-osioms ir Ukrainos rytų (graikų) apeigų katalikų patriarcho kardinolo Josyfo Slypijaus (1892 02 17–1917 09 30–1939 12 22–1965 02 25–1984 09 07) 40-osioms mirties metinėms paminėti.
ARIOGALA. Rugpjūčio 3-iąją gražiame Dubysos slėnyje 34-ąjį kartą vyko tradicinis tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydis „Su Lietuva širdy“.
Į renginį suvažiavo įspūdingas būrys buvusių tremtinių, politinių kalinių ir Lietuvos laisvės kovų dalyvių iš visos Lietuvos. Dalyvavo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) vadovai ir darbuotojai. Sąskrydžio dalyvius pagerbė ir pasveikino ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė, pirmasis atkurtos Lietuvos valstybės vadovas prof. Vytautas Landsbergis, parlamentarai, ministrai, dvasininkai, Raseinių krašto žmonės ir kiti garbūs svečiai, atvykę iš Latvijos, Lenkijos, Vokietijos, Italijos. Perskaitytas prezidento Gitano Nausėdos sveikinimas.
Olimpinių žaidynių istoriją Lietuva kuria jau šimtą metų, o kartu su ja savo rezultatais džiaugiasi ir latviai bei estai. Per šimtmetį visos trys šalys laimėjo dešimtis medalių skirtingose sporto šakose, o kiekviena sesė vis nustebina naujais sporto talentais. Visgi kuriai iš Baltijos kaimynių olimpinėse žaidynėse sekasi geriausiai ir kaip jų kontekste atrodo Lietuvos pasiekimai?
1724 08 01 Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas I (prūsų vadintas Karalius Pričkus Vilius) išleido įsaką, draudžiantį avėti vyžomis. „Jog Ne wiens nuo pirmos dienos paukštlėkio Mėnesio šo meto rokuojant Tolaus Wyzias Ant savo koju drystu turrėti. Berlyne Pirmoje dienoje Rugpjutes Mėnesio Tukstanczeme Sekmame Szimtame bey dvidešimtame ketvirtame mete“.
1914 08 01 Vokietija paskelbė karą Rusijai. Pirmasis pasaulinis karas atėjo į Lietuvą. Taip Lietuva tapo pafrontės zona.
1934 08 01 į Maskvą atvyko Lietuvos UR ministras Stasys Lozoraitis.
Karštą liepos 10-osios vidurdienį Žaliosios parapijos (Vilkaviškio vyskupija) kapinėse simbolinė Žemaičių giminės kapavietė priglaudė kunigo Kęstučio Vinco Žemaičio (1928 03 21–1965 04 03–2020 08 06) palaikus, urnoje giminaičių rūpesčiu atgabentus iš JAV. Per šimtametę Žaliosios Šv. Roko parapijos istoriją šiose kapinėse nebuvo palaidotas nė vienas dvasininkas. Pirmojo čia palaidoto kunigo kapą praeivis atras nesunkiai – prie pagrindinio tako, visai netoli koplytėlės, prie kurios ateistiniais laikais uždarius Žaliosios bažnytėlę, žmonės burdavosi maldai čia aukojamose šv. Mišiose.