Partizaninio pasipriešinimo pradžia Lietuvoje 1944 metais

Dr. Arūnas Bubnys 

Valstybės nepriklausomybę ir de­mokratines vertybes gynęs 1944–1953 metų ginkluotas pasipriešinimas Lietuvoje prasidėjo dar vykstant Antrajam pasauliniam karui 1944 m. vasarą.

Tai vienas ilgiausiai trukusių partizaninių karų Eurpoje XX amžiuje, nusinešęs tūkstančius gyvybių. Dėl šio karo buvo įkalinta ir ištremta dešimtys tūkstančių Lietuvos gyventojų. Pusę amžiaus, sovietinės okupacijos metais, šio karo įvykiai buvo tarsi tamsi dėmė Lietuvos istorijoje, pilna mitų, iškraipymų, ideologizuotų vertinimų. Tik atkūrus nepriklausomybę, tarsi mozaika dėliojasi objektyvus ir pilnas vaizdas. Todėl ginkluoto pasipriešinimo tematika nėra praradusi aktualumo, remdamiesi politinėmis, tarptautinės ir nacionalinės teisės nuostatomis, įvairius partizaninio karo klausimus, reikšmę  iki šiol nagrinėja istorikai, politologai ir politikai.

1944 m. vasara Lietuvos istorijai yra lūžio momentas, kai nacistinę okupaciją keitė sovietinė. Su šiais įvykiais keitėsi ir lietuvių tautinio pasipriešinimo taktika bei metodai, buvo pereinama nuo neginkluoto pasipriešinimo naciams prie ginkluoto pasipriešinimo sovietams.

Lietuviai niekada nebuvo susitaikę su savo valstybės nepriklausomybės praradimu ir sovietai, antrą kartą okupavę kraštą, susidūrė su stipriu lietuvių tautos pasipriešinimu. Dar 1940 m. birželio 1 d. Lietuvos kariuomenė turėjo 28 005 žmones (iš jų – 1728 karininkai) ir 120 400 atsargos karių. Kariuomenės pajėgumą didino ir kariuomenės vadui pavaldi Lietuvos šaulių sąjunga, turėjusi per 62 000 narių. Lietuvos kariuomenė ir Šaulių sąjunga buvo likviduotos pirmosios 1940–1941 metų sovietinės okupacijos metu. Ir lietuviams savos kariuomenės kūrimo klausimas buvo aktualus visuomet. 1941 m. vasarą, tik prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, buvo norima atkurti Lietuvos kariuomenę, tačiau to neleido nacistinė valdžia. Buvo sukurti tik vokiečiams pavaldūs lietuvių policijos ir savisaugos daliniai (išformuoti 1944 m. vasarą). Artėjant karo baigčiai naciai leido steigti Vietinę rinktinę ir daugelis lietuvių tikėjosi, kad šios rinktinės pagalba bus galima atkurti Lietuvos kariuomenę. (Nuo 1944 m. vasario 21 iki kovo 1 d. joje užsiregistravo 19 500 vyrų). Tačiau ji vokiečių buvo likviduota. Dalis Vietinės rinktinės karių pasitraukė su ginklais ir, atėjus sovietams, įsijungė į partizaninį pasipriešinimą. 1944 m. vasarą per Lietuvą traukiantis frontui į vakarus, į Žemaitiją pasitraukė nemaža dalis Lietuvos karininkų, policininkų ir administracijos darbuotojų. Čia jų iniciatyva kovai su SSRS kariuomene buvo organizuota Tėvynės apsaugos rinktinė (taip pat pavaldi vokiečiams). 1944 m. spalio 7 d. rinktinė prie Sedos dalyvavo kautynėse su Raudonąja armija. Neatlaikę SSRS puolimo dauguma rinktinės karių pasitraukė į Rytprūsius.

Partizaninio karo pradžioje nebuvo karinės ir politinės vadovybės, kuri skelbtų mobilizaciją. Lemiama jėga tapo asmens apsiprendimas (net ir tuo atveju, jei asmuo priklausė kokiai nors pogrindžio organizacijai anksčiau), kuris dažniausiai nebuvo toks paprastas ir vienareikšmis, kai liečiami gyvybiškai svarbūs dalykai. Vieni pirmųjų nurodę priežastis, turėjusias įtakos asmens apsiprendimui ginklu priešintis sovietinei okupacijai buvo J. Brazaitis ir K. Girnius. Jie argumentuotai nurodo penkis apsiprendimą lėmusius veiksnius: 1) ankstesnės sovietinės ir vokiečių okupacijos patirtis; 2) nežabotas sovietinis teroras pirmaisiais pokario metais; 3) nacistinės okupacijos metais krašte išplitęs pasipriešinimo sąjūdis skatino veikti ir prieš komunistus; 4) Vakarų intervencijos viltis; 5) patriotizmas. Daugelis vyrų išėjo į mišką, norėdami išvengti suėmimų. Tapimą partizanu dažniausiai sąlygojo kelios priežastys, kurių vienos silpnėjo, kitos stiprėjo, priklausomai nuo okupanto ir pačių partizanų veiksmų bei taktikos, keičiantis padėčiai krašte ir tarptautinėje arenoje. Partizaninio karo pradžioje tapti partizanu skatino prievartinė mobilizacija į sovietinę armiją, viltis palankių tarptautinių sprendimų bei pirmosios bolševikų ir nacių okupacijos patirtis. Lietuvos gyventojai gerai prisiminė 1940–1941 m. įvykius. Per vienerius metus buvo įkalinta, ištremta, nužudyta apie 23 tūkst. Lietuvos gyventojų. Antrojo pasaulinio karo metu nacistų vykdyta represinė politika, žydų genocidas rodė, kad totalitariniai režimai siekia savo nusikalstamų tikslų bet kokia kaina. Tuo labiau, sovietinių represinių struktūrų veiksmai antrosios okupacijos pradžioje rodė, kad nežabotas bolševikų teroras pasikartos. Ir su didesne jėga.  

Kariuomenės kūrimo idėją ir pasipriešinimo sovietams galimybes ir būdus jau nacių okupacijos metais svarstė visos lietuvių antinacinės rezistencijos organizacijos: Lietuvių aktyvistų frontas (LAF), Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS), Lietuvos laisvės gynėjų sąjunga (LLGS), Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK), Lietuvos išlaisvinimo taryba (LIT) ir kitos, tačiau prasidėjus sovietų okupacijai daugelis jų buvo susektos ir sunaikintos. 

Pagrindinis strateginis tikslas buvo aiškus – atkurti nepriklausomą valstybę. Tačiau 1944 metais, artėjant vokiečių – sovietų frontui, vis opesnė darėsi dilema: priešintis ginklu ar diplomatinėmis priemonėmis. Bijota, kad pasipriešinus, bolševikai gali išnaikinti lietuvių tautą. Buvo sprendžiama, kas geriau: ar „kad žūtų valstybė, o išliktų tauta“, ar priešingai. 1940–1941 metų patirtis ir sovietų teroras parodė, kad ir nesipriešinant nėra garantijos, jog tauta išliks.

Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga, pripažinusi, kad lietuvių tauta ginklu rankoje turi parodyti, kad Lietuvos klausimas yra jos pačios reikalas, vis dėlto konstatavo, kad pasipriešinimas laikys Lietuvos klausimą tarptautinėje plotmėje ir tai sudarys galimybę kitoms valstybėms ateiti į pagalbą, o LLA maksimaliai pasisakė, kad ji Lietuvos likimą sieja ne su kitų didžiųjų valstybių likimu, bet su didžiausiomis savo ir kitų lietuvių pastangomis.

Radikaliu požiūriu į pačios lietuvių tautos iniciatyvinį vaidmenį atkuriant Lietuvos Respublikos nepriklausomybę iš kitų išsiskyrė Lietuvos laisvės armija (LLA), sukurta 1941 m. gruodžio 13 d. Skirtingai nei kitos pogrindžio organizacijos, LLA nesprendė klausimo – priešintis artėjančiai Raudonajai armijai ar ne, ir nelaukė tinkamo momento sukilti; ji manė, kad toks momentas jau pribrendęs ir tik ginkluoto pasipriešinimo atveju būsimose tarptautinėse konferencijose bus įvertintas Lietuvos nepriklausomybės siekis. Ir ši karinė politinė organizacija suvaidino lemiamą vaidmenį organizuojant ginkluotą pasipriešinimą.

Reikia paminėti, kad per visą ginkluotą pasipriešinimą Lietuvoje partizanų nuomonė apie išsivadavimo būdus priklausė nuo tarptautinių įvykių. Šių įvykių raida partizanams teikė Sovietų Sąjungos žlugimo iliuzijas. Ypač pasipriešinimo pradžioje tikėtasi Lietuvos nepriklausomybę atkurti per taikos konferencijas ir tarptautinius susitarimus.

Iki Raudonosios armijos įsiveržimo į Lietuvos teritoriją, nacistinės okupacijos metais, LLA sukūrė nemažą organizacinį tinklą, ji buvo įkurta beveik visose Lietuvos apskrityse ir valsčiuose, ir vienijo keletą tūkstančių narių, sukaupė ginklų, įgijo konspiracinio darbo patirties. LLA vadovybė ir nariai buvo įvairių srovių ir politinių pažiūrų. Visai LLA vadovavo jos įkūrėjas Kazimieras Veverskis, Vyriausiajam (Centriniam) štabui buvo pavaldūs 4 apygardų (Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio) štabai. Apygardų štabams buvo pavaldūs jų teritorijai priklausiusių apskričių (rinktinių) štabai.

1944 m. liepos 20 d. įsakymu LLA buvo suskaidyta į du sektorius – Veikiantįjį (arba Vanagai, jie buvo ginkluoti, o jų užduotis – kovoti su okupantais) ir Organizacinį (jo nariai gyveno legaliai, vykdė tiekimo ir žvalgybos funkcijas). LLA karinių dalių – Vanagų – vadu buvo paskirtas kapitonas Albinas Karalius, vėliau – kapitonas Adolfas Kubilius. Vanagų būriai buvo organizuoti kariuomenės struktūros principu: apskrities teritorijoje veikusią rinktinę sudarė valsčiuose veikusios kuopos, suskirstytos į grandis ir skyrius. Vanagų veiklą reglamentavo drausmės nuostatai, įsakymai ir instrukcijos LLA buvo vienintelė antisovietinio pasipriešinimo organizacija, kurios vadas 1944 m. liepos  mėnesį įsakyme LLA nariams griežtai uždraudė savo nariams išvykti iš Lietuvos. 

Frontui traukiantis į Vakarus, daugelyje sovietų okupuotų Lietuvos vietovių LLA struktūra suiro, nemaža šios organizacijos narių tapo pokario partizaninio pasipriešinimo dalyviais, telkėsi į būrius, iš kurių formavosi būsimosios partizanų apygardos.

Be LLA, organizuoti pasipriešinimą mėgino ne viena pirmosios sovietinės ir nacistinės okupacijos metais susikūrusi pogrindžio organizacija: Lietuvos aktyvistų frontas (LAF), Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS), Lietuvos laisvės gynėjų sąjunga (LLGS), Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK), Lietuvos išlaisvinimo taryba (LIT) ir kitos. Tačiau sovietų okupacijos pradžioje daugelis jų buvo susektos ir sunaikintos.

Su kai kuriomis pogrindžio organizacijomis – LLA, LLKS, LLGS ir kitomis ryšius buvo užmezgusi vokiečių karinė žvalgyba, nes pasipriešinimas sovietams, buvo naudingas naciams. Ne vienas rezistencinės organizacijos narys partizaninės kovos taktikos ir metodų buvo apmokyti Abvero žvalgybinėse-diversinėse mokyklose. 1944 m. pabaigoje – 1945 m. pradžioje iš Vokietijos į Lietuvą desantu nuleisti lietuvių kovotojai ženkliai prisidėjo prie pasipriešinimo organizavimo savo apylinkėse. 

Rytų Lietuvoje partizanų būriai – būsimų Vytauto ir Didžiosios kovos apygardų užuomazgos – pradėjo kurtis 1944 m. liepos mėnesį, Raudonajai armijai tik įžengus į Rytų Lietuvą. 1944 m. vasarą – 1945 m. pradžioje LLA Vilniaus apygardos ribose partizanai veikė Utenos, Zarasų, Švenčionių, Trakų ir Ukmergės apskričių miškuose. Nuo 1944 m. vasaros iki 1945 m. birželio Utenos ir Švenčionių apskričių ginkluotiems partizanų būriams vadovavo Leono Vilučio įkurtas LLA Tigro rinktinės apygardinis štabas. Dalyje Trakų ir Ukmergės valsčių veikė Lietuvos kariuomenės viršilos Jono Misiūno-Žaliojo Velnio vadovaujama Didžiosios Kovos rinktinė (DKR). 1945 m. sausio 1 d. DKR buvo performuota į 5-tąjį LLA apy­lin­kę.

Panevėžio, Ukmergės, iš dalies Kėdainių apskrityse 1944 m. gruodžio mėnesį buvo įkurta Vyčio apygarda. Dzūkijoje LLA įtaka partizaniniam judėjimui buvo minimali. Beveik visi Dzūkijos LLA vadai 1944 m. vasarą pasitraukė su vokiečiais. Daugelis likusių buvusių LLA narių 1944 m. rudenį perėjo į naujai besikuriančius partizanų būrius.

Organizuojant pasipriešinimą, ypač Aukštaitijoje nemažą vaidmenį atliko į Vokietijos žvalgybos (Abvero) mokyklas pasiųstos kelios grupės LLA narių, kurie po apmokymų 1944 m. rudenį ir 1945 m. pradžioje lėktuvais buvo permesti į okupuotos Lietuvos teritoriją vykdyti žvalgybinę ir diversinę veiklą. Tačiau į Lietuvą permesti karo technikos apmokyti ir ginklus turintys lietuviai organizuodavo pasipriešinimą savo krašte, ar prisijungdavo prie jau veikiančių partizanų būrių ir vykdė lietuvių vadų įsakymus. 

Kiti LLA nariai, Raudonajai armijai užėmus Vilnių, kartu su LLA štabo nariais pasitraukė į Žemaitiją. Tuo pačiu metu – 1944 m. rugpjūčio mėnesį VLIK‘o Karo tarybos narys gen. Motiejus Pečiulionis ir Kazimieras Veverskis įkūrė politinio vadovavimo ir atstovavimo organizaciją – Lietuvos gynimo komitetą (LGK), kuris turėjo perimti šalies valdymą atkūrus nepriklausomybę. Taip buvo bandoma atskirti karinį vadovavimą (LLA) ir politinį atstovavimą (LGK).

Žemaitijon pasitraukę LLA nariai ir jiems prijaučiantis jaunimas bazavosi Platelių–Alsėdžių miškuose. 1944 m. rugpjūčio 15–25 d. Platelių stovykloje įvyko LLA narių kariniai apmokymai ir partizaninio karo taktikos pratybos. LLA Vyriausioji vadovybė iškėlė jiems uždavinius pasirengti partizanauti (įrengti slėptuves, sukaupti ginkluotę ir maisto produktų atsargas) bei pradėti partizaninį karą: kenkti okupanto komunikacijoms, nutraukti ryšio linijas, veikti su ginklu prieš pavienius okupacinės kariuomenės karius bei sovietinius pareigūnus, pirmiausia tuos, kurie vykdė represijas prieš gyventojus. LLA kovotojams nurodyta, slenkant frontui, nevykdyti jokių kovos veiksmų, o Raudonajai armijai nutolus, slapčia pradėti likviduoti komunistus, okupantų pareigūnus ir aktyvesnius kolaborantus. Ypač aktyvi buvo LLA politinė ir ideologinė veikla. Partizanai visuomenėje propagavo politinį nepaklusnumą, režimo politikos priemonių ir kampanijų boikotą: agitavo priešintis mobilizacijai į Raudonąją armiją, neimti dalijamos svetimos žemės, nemokėti mokesčių valstybei, nepristatinėti jai produktų. Ypatingas dėmesys skiriamas lietuvių tautos rezistencinėms nuotaikoms palaikyti ir skatinti. LLA spaudoje ir atsišaukimuose gyventojai raginti nesitaikstyti su sovietų okupacija, priešintis okupacinio režimo vykdomoms priemonėms.

Žemaitijoje suformuoti LLA kariniai daliniai išsiskyrė savo aktyvumu ir organizuotumu. 1944 m. liepos pabaigoje–rugpjūčio pradžioje viena stipriausių partizanų struktūrų buvo LLA Šiaulių apygarda, kuriai vadovavo Adolfas Eidimtas, jo pavaduotoju buvo Adolfas Kubilius. Šiai apygardai priklausė Kretingos, Mažeikių, Šiaulių, Tauragės, Telšių apskritys ir Kuršėnų bei Radviliškio LLA apylinkės ir jose veikiantys junginiai – rinktinės. Eidimto paskaičiavimu, 1944 m. vasarą apygardoje buvo iki 1500 LLA narių. 1945 m. pradžioje Adolfo Kubiliaus iniciatyva čia buvo įsteigtas LLA Žemaičių legionas (ilgiausiai išlaikęs LLA struktūrą, sunaikintas 1946 m. kovo mėn.).

Lietuvos partizanai perėmė Lietuvos kariuomenės tradicijas ir veikė kaip karinė struktūra. Jie save laikė Lietuvos kariais ir siekė burtis į Lietuvos kariuomenės pavyzdžiu tvarkomą centralizuotą karinę organizaciją. 1944 m. gruodžio 5 d. LLA savo laikraštyje „Laisvės Karžygys“ rašė: „...visoje šalyje organizuotai veikia Lietuvos partizanai – LLA Vanagai, kurie yra slaptas Lietuvos ginklas, kurie taps kariuomenės pagrindu...“. Tai aiškiai rodo, kad buvo siekiama kurti ginkluotąsias pajėgas, o kartu ir vyriausiąją vadovybę, kuri atstovautų tautai ir šioms karinėms pajėgoms. Nemažai LLA narių vėliau vadovavo dideliems ar smulkiems partizanų organizacijos struktūriniams vienetams. Tarp 8 partizanų vadų, pasirašiusių 1949 m. vasario 16 d. LLKS deklaraciją 4 buvo LLA nariai: Jonas Žemaitis, Petras Bartkus, Bronius Liesis ir Juozas  Šibaila.

Be LLA, neabejotiną įtaką organizuojant pasipriešinimą, partizanų kovų strategijai bei taktikai turėjo Lietuvos karininkai, Lietuvos šaulių sąjunga. Jos nariai, aktyviai dalyvavę partizaninėse kovose, tarpukaryje buvo rengiami partizaniniam karui ir gerai išmanė karybą. Pirmaisiais partizanais tapo ir Lietuvių fronto karinio padalinio  „Kęstutis“ nariai, buvę Vietinės rinktinės kariai. 1944 m. rudenį prasidėjus mobilizacijai į Raudonąją armiją, į partizanų būrius pasitraukė daug nuo mobilizacijos besislapstančių vyrų.

Nepaisant LLA įtakos ir pirmųjų bandymų sukurti ilgalaikę politinę ir karinę vadovybę, suburti visas pogrindines organizacijas ir suvienyti ginkluotus partizanų būrius, nuo 1944 m. vasaros visoje Lietuvoje kūrėsi savarankiški, gausūs ir dažnai ne LLA vardu veikiantys partizanų būriai, kurių vadai ėmėsi iniciatyvos ir patys vienijo aplinkinius dalinius ir kūrė pirmąsias pasipriešinimo karines pajėgas.

Vienas pirmųjų lietuvių partizanų kovos prieš okupantus būdų buvo mobilizacijos boikotas. Prievartinė mobilizacija į Raudonąją armiją buvo pradėta iškart praslinkus frontui – jau 1944 m. vasarą paskelbtas įsakymas dėl 1908–1926 metais gimusių vyrų mobilizacijos. Paskelbusi mobilizaciją Sovietų Sąjunga vėl sulaužė tarptautinės teisės nuostatas, išdėstytas 1907 metų Hagos konvencijoje dėl karo įstatymų ir papročių laikymosi, pagal kurią karo metu draudžiama okupuoto krašto gyventojus šaukti į okupacinę armiją ar kitaip panaudoti karo reikmėms. Konvencijoje taip pat pažymima, kad šis dokumentas privalomas tiek jį ratifikavusioms, tiek neratifikavusioms šalims bei skelbiama, kad okupantui draudžiama versti užgrobtos teritorijos gyventojus prisiekti ištikimybę priešo valdžiai“. Kadangi Lietuvos žmonėms nekilo jokių abejonių dėl okupacijos fakto, o apie minėtas tarptautinės teisės normas ne kartą rašė nacių okupacijos laikų pogrindinė lietuvių spauda, tai mobilizacija, kaip ir į nacių armiją, sukėlė smarkią reakciją. Formaliai tuomet Lietuvos gyventojai dar neturėjo ir jokių priklausomybę SSRS įrodančių dokumentų. Per visą mobilizacijos laikotarpį 1944 m. liepos mėn. – 1945 m. birželio 1 d. iš buvo mobilizuota 82 tūkst. lietuvių (planuota 168 737 vyrų). Daugelis tikėjosi išsislapstyti iki karo pabaigos, slapstėsi savo sodybose, vėliau prisijungė prie partizanų.

Pasipriešinimo pradžioje būtent mobilizacijos vengimas lėmė didelių būrių susidarymą, vyrai slapstėsi nuo mobilizacijos – reikėjo sulaukti karo pabaigos, su kuria turėjo baigtis ir sovietų okupacija, pogrindinės organizacijos buvo numačiusios galimybę sukilti. Lietuvių tauta laukė karo pabaigos, nepriklausomybės viltis tuo metu buvo ypač stipri. Pirmajam partizaninio pasipriešinimo laikotarpiui (1944–1946 m.) būdingas ypatingas partizanų aktyvumas. Šiuo laikotarpiu ne tik formavosi pasipriešinimo organizacija, bet ir vyko atkaklūs mūšiai, kuriuose žuvo daugiau negu pusę visų žuvusiųjų per visą ginkluotosios rezistencijos laikotarpį. 

Pradiniame pasipriešinimo kovos etape, kai dar tebevyko Sovietų Sąjungos – Vokietijos karas ir nepriklausomybės atkūrimo viltis tuo metu buvo ypač stipri, Lietuvos patriotai masiškai traukė į miškus, kūrėsi stambūs, iki kelių šimtų partizanų būriai. Dideli ir ginkluoti partizanų būriai pajėgė ne tik kautis su kariuomene, bet ir kontroliuoti Lietuvos kaimų vietoves, kur dar nebuvo sutvarkyta stribų ir milicijos sistema. 1944–1945 metais kova su sovietizacija ir kolaboravimu vyko puldinėjant miestelius, dezorganizuojant valstybinių įstaigų darbą, persekiojant sovietinius partinius aktyvistus, užpuolant NKVD-NKGB darbuotojus, RA karius. 1944–1945 m. pradžioje partizanai stengėsi ilgiau išlaikyti savo rankose krašto kontrolę. Ypač dažni buvo valsčių centrų puolimai, suimtųjų laisvinimas. Iki 1944 m. pabaigos partizanai buvo užpuolę 17 valsčių centrų, kur išlaisvino 82 suimtuosius.  

1944 m. spalio 26 d. Biržuose buvo išlaisvinti 48 suimtieji, 1944 m. lapkričio 10 d. buvo pulti Valkininkai, Onuškis (Trakų aps.). Gruodžio 1 dieną 14 partizanų, vadovaujami Šiaulių LLA apygardos vado  Adolfo Eidimto-Žybarto bei LLA vado Kazio Veverskio-Senio, puolė Seredžiaus miestelį, turėdami tikslą išvaduoti suimtuosius. 

Operacijos metu iš kalėjimo buvo išlaisvinta 10 vyrų, o 4 sugauti NKVD bei valsčiaus administracijos pareigūnai sušaudyti. 

LSSR NKGB 1944 m. gruodžio 1 d. duomenimis,  operatyvinėje įskaitoje buvo 134 partizanų būriai, kuriuose buvo virš 4 tūkst. (4273) narių, pogrindį potencialiai galėję papildyti apie pusantro tūkstančio (1678) Raudonosios armijos dezertyrų ir apie 14 tūkst. (13928) asmenų, besislapstančių nuo mobilizacijos. Kovojant su pasipriešinimu, nuo 1944 m. liepos iki 1945 m. sausio 30 d. karinių operacijų metu žuvo daugiau kaip 3,5 tūkst. (3691) Lietuvos partizanų, tarp jų ne mažiau kaip 1200 LLA narių, suimta apie 4 tūkst. (3823) partizanų būrių ir pogrindžio organizacijų narių, tarp jų ne mažiau kaip 1400 LLA narių. 

Ginkluotas pasipriešinimas Lietuvoje sąlyginai datuojamas nuo 1944 m. vasaros iki 1953 metų. Nustatyti tikslią pasipriešinimo kilimo datą yra sunku. Pagal tarptautinę humanitarinę teisę, karo pradžia – tai karo veiksmų faktinės pradžios formalaus paskelbimo, net jeigu dar praktiškai nėra prasidėję kovos veiksmai, momentas. Lietuvos ginkluotame pasipriešinime karas nebuvo paskelbtas. Europoje tebevyko Antrasis pasaulinis karas, Lietuva dar buvo okupuota nacistinės Vokietijos, kuri kariavo su Sovietų Sąjunga. Frontui traukiantis iš rytų, Raudonoji armija šiaurės rytų Lietuvos sieną peržengė 1944 m. liepos 4 d. Lietuvos sostinė sovietų buvo užimta 1944 m. liepos 13 d. Tuo metu vyko aktyvūs karo veiksmai tarp nacistinės Vokietijos ir SSRS ginkluotųjų pajėgų.

Istorikas Kęstutis Kasparas teigia, kad formali Lietuvos laisvės armijos organizacijos perėjimo į partizaninę veiklą data yra liepos 1 diena. Mėnesio pradžioje LLA vadas Kazys Veverskis-Senis Kaune susitiko su Šiaulių apygardos vadu Adolfu Eidimtu-Žybartu, kuriam perdavė karinės parengties įsakymą, nurodantį, kad visi pajėgūs vartoti ginklą LLA nariai pereina į partizanų Vanagų rinktines, išsidėsčiusias miškuose. Savo dokumentuose LLA skelbė, kad „1944 m. liepos 3 d. baigėsi organizacinis periodas ir prasidėjo aktyvi kova su ginklu rankose. Veikiantysis sektorius (VS) pavadintas „LLA Vanagai“ pradėjo partizaninius veiksmus“.

1949 m. vasario mėnesį įkurto Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Taryba laikė, kad Lietuvoje karo padėtis yra nuo 1940 m. birželio mėn. 15 d.

Karo specialistai karų pradžia laiko ir pirmąją karinių susidūrimų dieną. Tačiau kurią datą laikyti karo veiksmų pradžia Lietuvos partizaniniame kare atsakyti yra sunku, nes nustatyti kada įvyko pirmasis partizanų susidūrimas su SSRS ginkluotosiomis pajėgomis trūksta archyvinių duomenų. Remtis pirmąja NKVD-NKGB operatyviniuose dokumentuose užfiksuota kautynių informacija būtų netikslu. Lietuvos apskrityse ir valsčiuose liepos pradžioje dar tik kūrėsi represinių struktūrų administracinė sistema, todėl daugelis partizanų pasireiškimų ar SSRS karinių veiksmų galėjo būti neužfiksuoti. LSSR NKVD–NKGB apskričių skyrių darbo veiklos dokumentai pradėti rengti daugiausia 1944 m.  rugpjūčio mėnesį. 

Rezistencijos dalyvis Vytautas Ma­čionis mano, kad aktyvia partizaninio karo pradžia laikytina 1944 m. liepos 14 d., kai Anykščių valsčiaus Pagojės kaimo 16 ginkluoto šaulių būrio narių susikovė su sovietinių dalinių kareiviais, kurie buvo surengę pasalą vokiečių traukiniui. Liepos 15 dieną kitas partizanų būrys pasipriešino puolančios RA daliniams ties Anykščių valsčiaus Vosgėlių kaimu.

Vėliau jau kovinės operacijos fiksuojamos ir NKVD-NKGB dokumentuose. Pirmasis susidūrimas, kiek pavyko aptikti archyviniuose dokumentuose – tai NKVD Panevėžio apskrities skyriaus duomenys, kai 1944 m. liepos 21 d. Šimonių valsčiaus partizanai apšaudė Raudonosios armijos karius. Žuvo leitenantas ir 6 kareiviai. Liepos 24 dieną Troškūnų valsčiaus partizanų grupė apšaudė Raudonosios armijos kareivius, žuvo 2 raudonarmiečiai. 1944 m. rugpjūčio 3 d. jungtinis J. Dovydėno ir H. Šembergo partizanų būrys užpuolė Ukmergės apskrities Siesikų miestelį, apšaudė valsčiaus įstaigas. 

Sovietų represinių struktūrų statistiniai duomenys apie nužudytus partizanus ir žuvusius okupantų karinių struktūrų pareigūnus ir karius jų operatyvinio darbo dokumentuose yra pateikiami nuo 1944 m. liepos 15 d. Tai rodo, kad kariniai veiksmai jau vyko nuo 1944 m. liepos vidurio.

Remiantis MGB statistiniais duomenimis, nuo 1944 m. liepos vidurio iki metų pabaigos NKVD surengė 870 karines operacijas prieš partizanus, o partizanai per šį laikotarpį įvykdė apie 400 puolimų, nukreiptų prieš represinių struktūrų pareigūnus, karius ir partinius aktyvistus. 

Partizaninio karo pradžioje abi pusės naudojo maksimalias jėgas. Pirmajam periodui būdingas ypatingas partizanų aktyvumas, neišvengta stichinių veiksmų, o okupacinė valdžia siekė kuo greičiau sunaikinti pasipriešinimą.

Kautynės vyko visose Lietuvos apskrityse, išimtis iš dalies buvo tik Vilniaus apskritis (čia veikė lenkų partizanai – Armija Krajova), Klaipėdos apylinkės ir Neringos pusiasalis, kur partizanų buvo mažai dėl šių kraštų specifikos.

Partizanų ir jų veiksmų skaičius kėlė pavojų okupaciniam režimui, todėl sąlygojo ir okupacinių jėgų suaktyvėjimą. Pagrindinė represinė struktūra, kurios karinės pajėgos buvo nukreiptos prieš lietuvių pasipriešinimą – tai SSRS Vidaus reikalų liaudies komisariatas (NKVD, nuo 1946 m. kovo mėnesio Vidaus reikalų ministerija (MVD) ir Valstybės saugumo liaudies komisariatas (NKGB), nuo 1946 m. kovo mėnesio Valstybės saugumo ministerija (MGB)). Šių struktūrų kariniai daliniai, vykdydami karines ginkluoto pasipriešinimo slopinimo užduotis Baltijos kraštuose, Vakarų Ukrainoje ir Vakarų Baltarusijoje, nuolat keisdavo savo dislokacijos vietas, vykdyti karines operacijas buvo permetami iš vienos šalies į kitą. 

Susidūrusi su stipriu pasipriešinimu, SSRS į Lietuvą metė gausius šios kariuomenės dalinius. 1945 m. balandžio 1 d. buvo tokios SSRS NKVD kariuomenės rūšys: pasienio, vidaus, frontų užnugario apsaugos, geležinkelių apsaugos, pramonės įmonių apsaugos, konvojinė bei vyriausybės ryšių kariuomenė. Ir visos šios kariuomenės rūšys vienos ilgiau, kitos trumpiau veikė Lietuvoje partizaninio karo laikotarpiu. Ne visos jos dalyvavo tiesioginėse kovose su partizanais, tačiau vienaip ar kitaip prisidėjo slopinant pasipriešinimą. Pagrindiniai karinių akcijų vykdytojai Lietuvoje buvo skirtingų frontų Leningrado, I Pabaltijo ir III Baltarusijos frontų užnugario apsaugos kariuomenės pasienio pulkai, Lietuvos pasienio apygardos pasienio būriai, ir gausiausia bei aktyviausiai veikę Lietuvoje vidaus kariuomenės 4-osios šaulių divizijos daliniai bei pagalbiniai specializuotieji šaulių pulkai. Neretai karinėms operacijoms vykdyti buvo pasitelkiami Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje dislokuoti NVKD-MVD-MGB divizijų daliniai.

Daugiausia NKVD kariuomenės dalinių Lietuvoje buvo dislokuota 1944–1945 metais. Su partizanais 1945 metais kovojo per 20 įvairaus pobūdžio NKVD kariuomenės pulkų, t. y. apie 20 tūkstančių karių, neskaitant Raudonosios armijos dalinių, kurie retsykiais padėdavo čekistinei kariuomenei. 

Partizaninio karo pražioje būdingi didelių teritorijų valymai ir masinės baudžiamosios akcijas, kuomet buvo sutelkiamos maksimalios jungtinės įvairių tipų NKVD kariuomenės pajėgos ir vykdomi visą Lietuvą apimantys valymai aktyviausio partizaninio pasipriešinimo apimtuose valsčiuose.

Okupacinė valdžia siekė maksimaliai greitai sunaikinti pasipriešinimą. Kariuomenės veiksmai dažnai buvo planuojami kaip didelės karinės operacijos. Buvo naudojama aktyvi, puolamoji taktika. Operacijoms vykdyti būdavo metamos gausios  jungtinės NKVD kariuomenės pajėgos, o veiksmai vykdomi remiantis iš anksto parengtu karinės operacijos planu. Karinėms operacijoms vykdyti SSRS represinių struktūrų pajėgos buvo naudojo specialius dalinius, buvo automatininkų, minosvaidininkų, sunkiųjų kulkosvaidžių, autokuopos, pulkai, apginkluojami šarvuočiais, žvalgybai panaudojama aviacija. 1945 m. rugpjūčio 6–15 d. vykdytoje karinėje operacijoje Žuvinto ežeras ir palios buvo apsuptos šarvuočių. Įtartinas ežero vietas raketų šūviais nurodydavo žvalgybą vykdę lėktuvai. Partizaninio karo pradžioje abi pusės naudojo masimalias jėgas. 1944–1945 metais Lietuvoje buvo sutelktas didžiausias skaičius čekistinės kariuomenės – apie 20-25 tūkst. karių. Manoma, kad 1945 m. pradžioje miškuose buvo maždaug 30 tūkst. vyrų.

Tai metais patirtos ir didžiausios netektys. Vien tik 1945 m. sausio mėnesį visoje Lietuvoje buvo įvykdyta 555 karinės-čekistinės operacijos, nukauti 988 partizanai, suimti 5356 asmenys. 1945 metais čekistinė kariuomenė Lietuvoje surengė 8807 operacijas.

Būtent šiame laikotarpyje dėl nuolatinių kariuomenės siautėjimų Lietuva patyrė bene daugiausia nuostolių per visą okupacijos laikotarpį. 1945 metai įeina į pokario kovos istoriją kaip patys tragiškiausi – per nepilnus pusantrų metų kovos lauke krito apie 12 tūkstančių partizanų. Iš viso pokario metais Lietuvoje žuvo apie 20 tūkstančių laisvės kovotojų.

Apibendrinat galima pasakyti, kad kiekvienas Lietuvoje vykusio partizaninio karo etapas yra išskirtinis savo organizuotumu, kovos metodais ir taktika. Specifinė ir svarbi pasipriešinimo pradžia. Tuo metu dar tebevyko Sovietų Sąjungos–Vokietijos karas, kuris ir lėmė specifinius procesus Lietuvoje – prie partizanų būrių jungėsi ir vengiantys mobilizacijos vyrai. Reikėjo sulaukti karo pabaigos, su kuria turėjo baigtis ir sovietų okupacija. Tuo metu kūrėsi vyko pirmosios ir atkaklios partizanų kautynės su sovietinių represinių struktūrų kariuomene. O lietuvių rezistencinių organizacijų veiksmai šiuo laikotarpiu suvaidino svarbų vaidmenį buriant lietuvių patriotus tolesnei kovai ir kuriant organizacines pasipriešinimo struktūras. 1944 m. antroje pusėje susiformavo būsimų partizanų apygardų užuomazgos.

Savo straipsnyje išskyriau LLA vaidmenį. Ginkluoto pasipriešinimo pradžioje vykę procesai, LLA veikla neabejotinai sudavė reikšmingą impulsą išsivadavimo kovoms, sutelkė kovai bei padarė didelę įtaką laisvės kovų ideologijai ir organizacinei sandarai. Visa tai padėjo pagrindus tolesnei pasipriešinimo raidai. Nors LLA nepavyko suvienyti antisovietinio pasipriešinimo struktūrų, tačiau pasipriešinimo kova ir siekis centralizuoti jos vadovavimą nebuvo sunaikinti. LLA politinių nuostatų ir statutų pagrindu kurti partizanų programiniai ir norminiai dokumentai, organizacinės sandaros pavyzdžiu formuota partizanų teritorinė karinė struktūra. Lietuvos kariuomenės ir vyriausiosios partizanų vadovybės kūrimą organizavo naujai besiformuojančių struktūrų vadai. Laisvėje likę gyvi LLA nariai įsiliejo į kitas Laisvės kovų struktūras ir veikė iki 1953 metų, kuomet buvo likviduotas visas ginkluotas pasipriešinimas.

„Už laisvę“, 2024 m. lapkričio 22 d., nr. 6 (46)