Trys Lozoraičių kartos nuosekliai dirbo Lietuvos valstybingumo baruose 

Diplomatų Lozoraičių metai

Lina POŠKEVIČIŪTĖ

BALTRUŠIAI – BARZDAI. Pagerbiant už­sienio reikalų ministrą, Lietuvos diplomatinės tarnybos vadovą Stasį Lozoraitį vyresnįjį (1898–1983) ir jo du sūnus: Lietuvos diplomatinį atstovą Vašingtone Stasį Lozoraitį jaunesnįjį (1924–1994), vadintą Vilties prezidentu, ir Lietuvos atstovą prie Šventojo Sosto Kazį Lozoraitį (1929–2007), 2024-uosius Seimas paskelbė diplomatų Lozoraičių metais. Liepos 13 dieną jie prisiminti ir pagerbti Baltrušiuose (Šakių r.), kur prie paminklinio akmens, skirto antram varpininkų suvažiavimui atminti, priminti jo pastatymo momentai, bei Barzduose, kur vyko konferencija, o joje giliau prisiliesta prie diplomatų Lozoraičių giminės istorijos.

Pastatė akmenį

Liepos 13 dienos rytą Baltrušių, Barzdų krašto istorijos puoselėtojai, svečiai rinkosi Baltušiuose prie diplomatų Lozoraičių prosenelių ir senelių gimtinės vietoje pastatyto paminklinio akmens, skirto II varpininkų suvažiavimui atminti. Šioje vietoje 1889 m. liepos 23 d. Sūduvos šviesuoliai advokato Motiejaus Lozoraičio kvietimu jo tėviškėje aptarė „Varpo“ leidimą. O 2004 m. rugpjūčio 24 d., minint šio suvažiavimo 115 metų sukaktį, greta Lozoraičių sodybos buvo pastatytas paminklinis „Varpo“ akmuo. Kaip prisiminė kalbėjusi tuometinė Barzdų seniūnijos kultūros renginių organizatorė Birutė Dekeraitienė, norėjosi šį įvykį įprasminti, idėjai pritarė ir tuometinė Šakių rajono kultūros ir turizmo skyriaus vedėja Augenija Kasparevičienė, akmenį iškalė skulptorius Albinas Bilinskas. 

„Greta kelio buvo laisvas žemės lopinėlis, čia buvusi kolūkio degalinė. Lozoraičių tėviškė tik per kelią, degalinės vietoje ir nusprendėme įamžinti vietą, kur susirinkę varpininkai rado naujų rėmėjų „Varpui“ leisti toliau“, – prisiminimais dalinosi B. De­ke­raitienė. 

Po dvidešimties metų nuo paminklinio akmens pastatymo dienos tą šeštadienį susirinkusiems kaimo gyventojams, svečių būriui rajono meras Raimondas Januševičius pabrėžė, kad ši vieta, kur buvo aptariama, kokių reikia imtis žygių, kad atgimtų lietuvių tauta, Šakių kraštui yra labai svarbi. 

Seimo nario Giedriaus Surplio pastebėjimu, lyginant su šio laikmečio daug privilegijų turinčiais diplomatais, anuometiniai dirbo be atlygio, daugelis savo dienas baigė lageriuose arba buvo sušaudyti. 

Minint diplomatų Lozoraičių metus, prie paminklinio akmens varpininkams buvo ne tik padėtos gėlės, tačiau ir atidengta informacinė lentelė.

Iš diplomatijos istorijos

Vėliau Šakių kultūros centro Griškabūdžio padalinio Barzdų laisvalaikio salėje Lietuvos diplomatinės tarnybos istorijos tyrinėtoja, Vytauto Didžiojo universiteto Lietuvių išeivijos instituto mokslo darbuotoja dr. Asta Petraitytė-Briedienė diplomatus Lozoraičius pristatė kaip vienos šeimos medį, kur, pasak jos, iš kartos į kartą buvo puoselėjamos vertybės – šeimos, Tėvynės, laisvės, garbės, pareigos ir kilnumo. Iliustruotos pas­kaitos metu ji pirmiausiai ak­cen­tavo apie nenutrūkstamą daugiau nei šimtą metų Lietuvos užsienio reikalų ministerijos veiklą, kad tiek 1918–1940 metais, tiek po 1991 m. ministerijoje dirbo ir pirmaisiais diplomatais tapo buvę inžinieriai, teisininkai, istorikai, rašytojai, poetai, tarp jų teisininkas ir dailininkas Antanas Liutkus (1938–1970), prancūzų kalba rašęs lietuvių kilmės poetas Oskaras Milašius (1877–1939), lenkų ir lietuvių rašytojas, poetas, literatūros mokslininkas Česlovas Milošas (1911–2004) ir kiti. Anot istorikės, mūsų šalies valstybingumą penkis dešimtmečius nuo 1940-ųjų saugojo būtent Lietuvos diplomatinė tarnyba, kuriai vadovavo S. Lozoraitis vyresnysis ir kurioje dirbo abu jo sūnūs.

Diplomatas iki pat mirties

Dalindamasi mintimis apie Lozoraičius, dr. A. Petraitytė-Briedienė paaiškino, kad pirmasis iškilus šios šeimos atstovas – Motiejus Lozoraitis (1886–1907) – teisininkas, pirmasis lietuvių advokatas, varpininkas, publicistas, bendradarbiavo lietuvių laikraščiuose „Varpas“, „Švie­sa“, palaikė ryšius su Jonu Jablonskiu, Juozu-Tumu Vaižgantu, Vincu Kudirka, Gabrieliumi Landsbergiu-Žemkalniu ir kitais tautinio atgimimo sąjūdžio veikėjais. Jo sūnus S. Lozoraitis vyresnysis dirbo Lietuvos pasiuntinybėje Vokietijoje, buvo Lietuvos pasiuntinys ir laikinasis reikalų patikėtinis prie Šventojo Sosto, Lietuvos užsienio reikalų ministras. 

„Per 1940-uosius metus įvykiai Lietuvoje rutuliojosi labai greitai: gegužės mėnesį šalies juridinis statusas dar Lietuvos Respublika, o jau rugpjūtį Lietuva „pripažinta“ Sovietų Sąjungos sudėtyje, t. y. aneksuota. SSRS okupavus Lietuvą, S. Lozoraitis vyresnysis toliau tęsė diplomatinę tarnybą, tarnybos vadovu buvo iki pat mirties, iki 1983 m. “, – su skaudžiais istorijos faktais supažindino dr. A. Petraitytė-Briedienė.

Lietuvos diplomatinėje tarnyboje kelią pasirinko ir abu S. Lozoraičio vyresniojo sūnūs – S. Lozoraitis jaunesnysis ir K. Lozoraitis. S. Lozoraičio jaunesniojo diplomatinė veikla prasidėjo 1944 metais jam tapus Lietuvos pasiuntinybės prie Šventojo Sosto nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro Stasio Girdvainio padėjėju. Vėliau buvo paskirtas atašė, o nuo 1954 metų – pirmojo sekretoriaus pareigoms. Palaikė aktyvius ryšius su pasaulio lietuvių bendruomenėmis. 

„S. Lozoraitis jaunesnysis apie trylika metų apskritai negaudavo jokio atlygio už savo veiklą Lietuvos pasiuntinybėje prie Šventojo Sosto. Todėl diplomatui teko verstis gido praktika – kadangi mokėjo net šešias kalbas – vokiečių, prancūzų, anglų, italų ir kitas. O rašydavo naktimis. Čia lietuviai. Čia nepasiduodam mes…“ – įsitikinusi istorikė.

Beveik 50 metų truko S. Lozoraičio jaunesniojo diplomatinė tarnyba, lietuviai suteikė jam simbolinį Vilties prezidento vardą, kai buvo iškelta jo kandidatūra 1993 metų prezidento rinkimuose. Tiesa, rinkimus jis pralaimėjo. Žurnalistas, diplomatas, visuomenės veikėjas K. Lozoraitis 1958–1972 metais dirbo Italijoje, „Vatikano radijuje“, buvo Lietuvos ambasadoriumi prie Šventojo Sosto. Rūpinosi Lozoraičių šeimos biblioteka, kuri 2007 metais perduota Lietuvos nacionalinei bibliotekai. 

„Paklaustas, kodėl pasirinko dirbti „Vatikano radijuje“ ir vedė lietuviškas laidas, K. Lozoraitis atsakė – čia daugiau prasmės. Ne pinigų, ne garbės… Prasmės. Šitą žodį reikia mums „įsidėti“… – kalbėjo istorikė. – Lozoraičių giminės nešta diplomatinė misija buvo siekti Tėvynės laisvės. Jie tikėjo, kad okupantas vieną dieną bus nugalėtas, o Lietuva bus ir vėl nepriklausoma.“ 

Gimę Baltrušių kaime

O Baltrušių krašto istorijos puoselėtoja Ramutė Lozoraitytė-Būtautienė plačiau kalbėjo apie Lozoraičių paliktus pėdsakus Baltrušiuose. Ji priminė, kad Lozoraičiai Baltrušių krašte įsikūrė apie 1790 metus, atkeliavo iš Ariogalos parapijos. 

„Jurgis Lozoraitis – pirmasis mūsų giminės protėvis, gimęs 1799 metais. Jis turėjo didžiausią to kaimo ūkį – apie 200 margų žemės. Baltrušių kaime Lozoraičių pavardė skambėjo 226 metus. Ne vienas Lozoraitis paliko ryškų pėdsaką istorijoje – platino lietuvišką spaudą, Jono ir Vandos Lozoraičių sodyboje veikė pradinė mokykla. Joje mokėsi ir mano tėtis Liudvikas Lozoraitis“, – pasakojo R. Lozoraitytė-Būtautienė, pateikdama dar daug faktų apie visą Lozoraičių giminę. – Baltrušių kaime iš viso gimusių Lozoraičių suskaičiavau 22 asmenis. Noriu pasakyti, kad diplomatai Lozoraičiai, kurių metai Lietuvoje šiemet minimi, yra kilę iš seno lietuviško kaimo, daug kentėjusios, gabių, darbščių ir garbingų ūkininkų, knygnešių, kaimo šviesuolių giminės.“ 

Renginį vainikavo teatralizuota lietuviškos muzikos ir poezijos šimto metų kelionė „Išdainuota, išmylėta“, kurią dovanojo dainininkės Vismantė Benkunskienė, Raimonda Janutėnaitė bei pianistė Nijolė Baranauskaitė. 

Šakių rajonas

Autorės nuotraukos

„Abipus Nemuno“, 2024 m. liepos 26 d., nr. 14 (215)