Vilties Prezidentas: prarasta galimybė
Istorijos vingiai
Česlovas Iškauskas
2024 – uosius Seimas paskelbė atmintinais diplomatų Lozoraičių – Stasio (vyresniojo), Kazio ir Stasio (jaunesniojo) – metais. Žurnalisto Virginijaus Savukyno pasakojimas LTV laidoje „Istorijos detektyvai“ šių metų kovą apie šią lietuvių intelektualų dinastija paskatino ir mane kai ką prisiminti.
Tarp nomenklatūrinių girnų...
Pirmiausiai – dalyvavimą St. Lozoraičio rinkimų į prezidentus komandoje 1993-ųjų rinkimuose. Prieš juos rudenį daugumą vietų Aukščiausioje Taryboje buvo laimėjusi LDDP, tad jos lyderis Algirdas Mykolas Brazauskas jojo lyg ant balto žirgo. Profesorė Ona Voverienė leidinyje „Mokslo Lietuva“ rašė (2012 03 20), kokiomis atšiauriomis sąlygomis rinkimų kampaniją turėjo rengti neseniai į Lietuvą atvykęs diplomatas. Ypač daug padėjo jo ištikima palydovė Daniela, kai greta vyro atšiaurią 1993-ųjų žiemą – per pūgas, šalčius, atlydžius – kandidatą lydėjo po visą Lietuvą. Prisimenu pasirengimą išvykoms „Draugystės“ viešbutyje įsikūrusiame St. Lozoraičio rinkimų štabe, keliones į tolimiausius šalies kampelius, susitikimus su rinkėjais. Man, kaip tuometiniam TVR žurnalistui, teko organizuoti kandidato susitikimus su žiniasklaida, dalinti interviu. Pamenu gana šiurkštų St. Lozoraičio sutikimą Panevėžyje, kuris tada buvo laikomas lietuvybės židiniu. St. Lozoraičio oponento šalininkai surengė tikrą jo boikotą: švilpimai, replikos, kandžios pastabos, grūstys… Pagrindinis priešininkų motyvas – kam čia mums reikia Lietuvos nepažįstančio politiko, ogi štai A. Brazauskas – savas vyras mūras… Šį palaikė buvęs VLIK‘o lyderis Kazys Bobelis. Tuomet prieš tokį nešvarų šio dueto žaidimą bado akciją prie Seimo surengė medicinos seselė Marija Garšvienė iš Kauno, badavusi net 31 dieną. Kaip rašo prof. Ona Voverienė, „prie jų prisijungė tuometinis užsienio reikalų ministras Povilas Gylys (beje, vėliau tartiufiškai vaizdavęs eisiantis „gelbėti“ Lietuvą), realizuodamas Brazausko ir Bobelio keršto akciją Stasiui Lozoraičiui, paskubėjęs 1993 m. balandžio 28 d. jau komunistiniame Seime viešai patvirtinti Lietuvos nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus JAV St. Lozoraičio atšaukimą iš ambasadoriaus pareigų. Po tokio spaudimo save išsikėlęs St. Lozoraitis vasario 14-ąją vykusiuose rinkimuose gavo apie 38 % rinkėjų balsų, o A. Brazauskas – 60 % (įdomu, kad apie 90 % balsų LDDP vadovas gavo Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose, kurie dar visai neseniai buvo lenkų autonomijos forpostai)…
Lietuva prarado viltį turėti Vilties Prezidentą.
Lietuva neprilygo Vilties Prezidentui
Prieš trejus su puse metų istorijos tyrinėtojas žurnalistas Vidmantas Valiušaitis, kuris anuomet kaip „Laisvosios Europos“ radijo korespondentas rinkimų kampanijos metu lydėjo St. Lozoraitį po Lietuvą, taip rašė: „Per tas tris rinkimų kampanijos savaites, kurių metu stebėjau iš arti jo asmenybės raišką, bendravimo su žmonėmis stilių, kalbėjimo manierą, mąstymo būdą, pagaliau – politinį akiratį, atmintyje pasiliko neišdildomas St. Lozoraičio asmenybės paveikslas. Neabejoju, kad Lietuva šiandien būtų kitokia, jeigu tada pirmuoju prezidentu po Nepriklausomybės atkūrimo būtų išsirinkusi S. Lozoraitį. Politinė kultūra šiandien būtų kita“. Jis pateikia dar daugiau įdomių detalių, kaip pokomunistinė nomenklatūra veikė žmonių sąmonę. Nors rinkimų kampaniją pradėjęs su 6 % populiarumo, per kelias savaites apkeliavęs didžiuosius miestus ir tik nedidelę dalį Suvalkijos, Žemaitijos, Aukštaitijos miestų bei miestelių, jis netrukus pasiekė 40 % pasitikėjimo reitingą, nepaisant to, jog įtakingoji spauda bei tuomet beveik monopoliniai Lietuvos radijo ir televizijos kanalai St. Lozoraičio atžvilgiu laikėsi geriausiu atveju atsainiai skeptiškai. V. Valiušaitis tęsia: „Tuo metu šaltose, neapkūrentose salėse į susitikimus su St. Lozoraičiu gausiai susirinkę žmonės pergyveno tai, ką Lietuva išgyveno savo kelio į nepriklausomybės atkūrimą pradžioje – 1988-1989 metais, kai, atrodė, dangus buvo nusileidęs ant Lietuvos žemės ir mūsų akyse dedasi stebuklai… Daug kas vylėsi, kad ir vėl įvyks stebuklas, žmonės pasirinks St. Lozoraitį ir vakarietišką Lietuvos politinės raidos kryptį po to, kai 1992 m. Seimo rinkimuose Sąjūdis buvo sutriuškintas ir absoliučią daugumą parlamente laimėjo buvusieji komunistai. Tačiau stebuklas vėl nepasikartojo…“
Gi viename iš susitikimų, vykusių 1993 m. sausio 26 d. Klaipėdos žvejų kultūros rūmuose, garsėjusiuose kaip sovietinės kariuomenės reliktų vieta, kaip rašė V. Valiušaitis, kandidatui laiškeliu buvo pateiktas toks klausimas:
Klausimas: Beveik visi Lietuvos kunigai, su mažomis išimtimis, nedavė mums, tikintiesiems, išrišimo kol nepasirašėme, kad balsuosime už Lozoraitį…
St. Lozoraitis: „Na jau… (Salėje šurmulys, šūksniai ‘gėda’, ‘neteisybė’, ‘melas’ – V. V.) Aš nežinau… Nežinau… Kokie čia to pono santykiai su tuo dvasiškiu? O galbūt nedavė išrišimo dėl kokių kitų reikalų? Galbūt ne apie tą Lozoraitį ėjo kalba? Bet aš tikrai labai nustebčiau, kad kunigas neduotų išrišimo. Na, aš tikrai norėčiau susitikti šitą kunigą. Būtų labai įdomu su juo pasikalbėti… Nežinau ką ir sakyt. Nežinau ką sakyt…
Šitas laiškas baigiasi klausimu: Ar nenorėčiau padaryti pareiškimo dėl Bažnyčios kišimosi į politiką?..
St. Lozoraitis: Man to pareiškimo daryti nereikia, nes aš tikrai giliai įsitikinęs, kad Bažnyčia neturi nei iš sakyklų, nei, aišku, klausyklose agituoti ir patarti už ką balsuoti. Aš prieš kelias dienas nepaprastai ilgai ir labai simpatingai kalbėjausi su Lietuvos kardinolu ir jis tą patį man aiškino. Sako, mes pažįstami, bet Lietuvos Bažnyčia vis dėlto tik iki tam tikro laipsnio gali simpatizuoti, gali išreikšti simpatijas, bet negali iš sakyklų sakyti: jūs balsuokite už Lozoraitį… Aš manau, kad pats Lozoraitis gali pasakyti: balsuokite už mane! (Plojimai – V. V.) Ir gal nereikės tada kitų rekomendacijų“.
Juo verta didžiuotis...
Praėjus daugiau kaip metams, 1994-ųjų birželio 13 d., 69-rių metų sulaukęs St. Lozoraitis staiga mirė. Gegužės mėnesį jam buvo sutrikusi kepenų veikla. Kaip „Lietuvos ryte“ rašė žurnalistė Ramunė Sotvarienė, jis sunegalavo jau lemiamą rinkimų dieną – vasario 14-ąją. St. Lozoraitis atsisakė švęsti su žurnalistais „Draugystės“ restorane, bet „apsinuodijęs viešbučio patiektais kiaušiniais su majonezu“. Mano kolegė, Sąjūdžio metraštininkė Laima Pangonytė po to ne kartą sakė: diplomatą galėjo nunuodyti tuo metu viešbučio maitinimui vadovavusi būsima A. Brazausko sutuoktinė…
Bet per tuos metus su garsiu diplomatu, grįžusiu dirbti Lietuvos ambasadoje Vašingtone, o vėliau – eiti Lietuvos Respublikos Nepaprastojo ir Įgaliotojo ambasadoriaus pareigas Italijoje, teko bendrauti dar kartą. Kelionės į Romą metu buvau priimtas ambasadoriaus prie Šventojo Sosto (Via Giulia 66). Įsirašėme interviu, išgėrėme kavos, o St. Lozoraitis pasiūlė prieškarinės valstybės pavyzdžio Lietuvos piliečio pasą. Nubėgau „į būdelę“ nusifotografuoti, ir štai jau laikau rankose naujutėlaitį „smetoninį“ piliečio dokumentą… Beje, su juo dar ne kartą, dar Lietuvai nesant Šengeno sutarties dalyve, automobiliu pervažiuodavau ne vienos valstybės užkardą… Pasididžiavimas ir dėkingumas.
Mano nuomone, Stasys Lozoraitis išliko vienu „šilčiausių“, žmogiškuoju, visos Lietuvos Vilties Prezidentu. Jis deramai pratęsė diplomatų Lozoraičių dinastijos istoriją.
* * *
Lapkričio 12 dieną Italijos parlamento bibliotekoje „Nilde Iotti“ Romoje įvyko Lozoraičių metams paminėti skirtas renginys apie Lietuvos diplomatijos istoriją užsienyje. Renginys subūrė daugiakultūrę diplomatų, istorikų, kultūros atstovų ir akademikų auditoriją, atkreipdamas dėmesį į svarbius Lietuvos diplomatijos momentus bei ypatingą Lietuvos ir Italijos ryšį puoselėjant ir skleidžiant šį istorinį paveldą.
Nuotraukos iš autoriaus archyvo
„XXI amžius“, 2024 m. gruodžio 6 d., nr. 45–46 (2610–2611)