Istorijos vingiai
Tremties metai
Vladas VAITKEVIČIUS
Mylėti, kovoti ir tikėti pergale iki paskutinio atodūsio – pagrindinis rašytojo Stanislovo Abromavičiaus knygos „Atminties verpetuose“ (Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, Kaunas, 2024) leitmotyvas. Gausiai nuotraukomis iš Anykščių, Kaišiadorių, Raseinių, Veisiejų muziejų bei asmeninių archyvų iliustruotame leidinyje įsisukame į šiurpius ir skaudžius Lietuvai politinius sūkurius, pasiglemžusius daugybę jaunų gyvybių.
Atmintis
Prieš 100 metų gimė Jonas Vytautas Česnakavičius-Valas, Daujotas, Apolonas (1924 07 12–1949 03 18).
Kaip randame Lietuvos valstybės istorijos archyve, Jonas Vitautas (taip dokumente) Česnakavičius gimė 1924 m. liepos 12 d. Valdeikių k., Dambavos parapijoje, Smilgių vls., Panevėžio aps., ūkininkų Baltramiejaus ir Ievos Lubickaitės Česnakavičių šeimoje, kurioje augo kartu su seserimi Genovaite.
ŽVIRGŽDAIČIAI. Rugpjūčio 3 dieną čia įvyko svarbi šventė – Šakių rajono savivaldybės meras Raimondas Januševičius, buvusi ilgametė Kultūros skyriaus vedėja Augenija Kasparevičienė bei Žvirgždaičių seniūnė Giedrė Snudaitienė perkirpo juostelę, juosusią iš metalo pagamintą skulptūrinę kompoziciją, skirtą iš čia kilusiems lakūnams…
Lietuvos mažojoje kultūros sostinėje
Birutė Nenėnienė
Į šiemetinę mažąją Lietuvos kultūros sostinę Suvalkijos krašte – Višakio Rūdą – atvedė skaidri ir ramiai šilta rugpjūčio diena. Visoje pakelėje nustebino ramybė laukuose ir pamiškėse – nė gyvos dvasios! Net porečiai į pievas sukritusiose sodybėlėse nesimatė gyvasties… Vaizdas panašėjo į pietų šalių siestą. Bent pačiame Višakio Rūdos centre tą ramybę suardė savais keliais greitai nutipenęs šunelis…
Istorijos vingiai
Tremties metai
Birutė Nenėnienė
Gyvenimas – tai kaip graži kelionė. Pasak poeto, šioje kelionėje veriasi ir gyja sopės… Gyvenimo kelionė! Kiek joje nuotykių, įspūdžių, vaizdų! Ir niekas taip giliai nežeis, kaip įsisenėjusios žaizdos, ir niekas taip negydys, kaip bėgantis laikas…
1939 08 25 viešbutyje prie Gleivico Alfredas Helmutas Naujokas gavo telegramą: „Bobutė susirgo“. Tai buvo signalas: „Vokietija greitai puls Lenkiją. Būkite pasiruošę“. Tą pačią dieną 150 lenkiškai kalbančių vokiečių policininkų slapta perėjo sieną į Lenkiją, tačiau tuoj pat gavo komandą grįžti atgal – dar kažko trūko pasiruošiant užpuolimui. Operacija pravesta ypač slaptai – lenkų pasieniečiai nieko nepastebėjo.
1789 08 26 prancūzų Didžioji Revoliucija paskelbė „Žmogaus ir piliečio teisių deklaraciją“. Karališkoji balta vėliava pakeista į trispalvę: raudona–balta–mėlyna, kuri asocijavosi su trimis revoliucijos šūkiais: „laisvė, lygybė, brolybė“. Vėliavos vienodo pločio juostos – visų šių vertybių lygybės idėja. Vienos spalvos uzurpacija kitos atžvilgiu reiškė demokratinių principų laužymą.
Antano Vivulskio metai
Tikriausiai jokie parašyti žodžiai negalėtų įvertinti Antano Vivulskio (1877 02 20–1919 01 10) – genijaus mums paliktos Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčios architektūrinės, istorinės ir net metafizinės reikšmės. Tai objektas, daug pralenkęs savo laikmetį ir simboliškai įtvirtinantis tai, kas šio didžio menininko suvokimu buvo lietuviškumas pasauliniame kontekste. Dabar gi, sukakus 100 metų nuo šios koplyčios konsekracijos, 2024 metų rugsėjo 8 dieną tikimasi, jog pastatas bus paskelbtas aukščiausio lygmens valstybės saugomu kultūros paminklu.
Julė Kilčiauskienė
Piemojo Lietuvos Respublikos prezidento Antano Smetonos giumimo 150-osios metinės – tai džiugi šventė! Malonu būtų ją pradėti paties Prezidento kalba. Tačiau, manau, nesupyksit, jei pasielgsiu kiek kitaip. „Lietuvos aide“ radau ne mažiau tai progai tinkantį Rimvydo Žiliuko straipsnį „Kaip vertinti Antaną Smetoną?“
Istorijos vingiai
Rūta Averkienė
MUSTEIKA. Šimtamečiuose pušynuose skendintis etnografinis Musteikos kaimas išskirtinis ne tik savo senąja dzūkiška architektūra, dailiai atnaujintomis sodybomis ir žmonėmis, kurie čia ypatingi – labiau branginantys archainį gyvenimo būdą, senąsias kaimo tradicijas ir istorinę atmintį, bet ir tragiškais įspaudais paženklinta istorija. Karo ir pokario baisumai neaplenkė net ir šio pačiame Lietuvos pakraštyje visai šalia sienos su Baltarusija esančio kaimo. Čia 1944 m. birželio 24 d. sovietinių partizanų būrys, vadovaujamas Ivano Filinovo, nukankino ir nužudė keturiolika įvairaus amžiaus kaimo vyrų, sudegino beveik pusę kaimo sodybų.
1859 08 03 Pinske, Baltarusijoje, gimė Simonas Rozenbaumas. 1887 m. Baigė Novorosijsko universiteto teisės fakultetą. 1906 m. išrinktas Rusijos sionistų organizacijos pirmininku. 1915–1919 m. gyveno Vilniuje ir vadovavo žydų sionistų organizacijai. 1918 m. kooptuotas į Valstybės tarybą, buvo užsienio reikalų viceministras. Dalyvavo Paryžiaus taikos konferencijoje (1919) Lietuvos delegacijos sudėtyje, o 1920 07 12 dalyvavo pasirašant taikos sutartį su Sovietų Rusija. 1920 m. Lietuvos Steigiamojo Seimo narys. IX (E. Galvanausko) ministrų kabinete (iki 1924 02 12) buvo ministras be portfelio žydų reikalams. 1924 m. išvyko į Palestiną. Nuo 1929 m. buvo Lietuvos generalinis konsulas Palestinoje. Mirė 1934 12 06 Tel Avive.
Dr. Marija Horiača
Lvivo katalikiško univeriteto profesorė
Pranešimas, skaitytas 2024 m. liepos 14 dieną Laisvės kovotojų atminimo šventėje, Didžiosios kovos apygardos partizanų parke
Jūsų Ekscelencijos vyskupai, mieli kunigai, gerbiamieji Ukmergės vadovai ir visi šios šventės dalyviai. Ačiū už galimybę būti šiame gražiame Partizanų parke ir pasidalinti savo mintimis apie Jums ir mums ukrainiečiams labai brangius monsinjorą kunigą Alfonsą Svarinską ir kardinolą Josypą Slipyjų.
Romas BACEVIČIUS
Liepos 14-ąją, sekmadienį, Ukmergės rajone įvyko tradicinė Lietuvos laisvės kovotojų atminimo šventė, skirta mons. Alfonso Svarinsko (1925 01 21–1954 10 03–2014 07 17) 10-osioms ir Ukrainos rytų (graikų) apeigų katalikų patriarcho kardinolo Josyfo Slypijaus (1892 02 17–1917 09 30–1939 12 22–1965 02 25–1984 09 07) 40-osioms mirties metinėms paminėti.
