Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Kauno skyriaus Lietuvos krikščionių demokratų bendrijos būrys apsilankė kanauninko ir rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto bute-muziejuje, kuriame jis būdamas greta esančios Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčios rektorius, trylika metų gyveno ir rašė savo kūrinius.
Tada buvo 1949 metai. Siautėjo „išvaduotojai“: badas, trėmimai, žudynės, kankinimai NKVD kalėjimuose. Lietuva tapo tikru bausmės lageriu.
1952 metai. Bubiai. Mes – aš, mama, močiutė Veronika ir trys triušiukai, – gyvename keistame name viduryje miško. Namas vasarą man patinka, o žiemą – ne! Kodėl? Ogi todėl, kad vasarą pro lentinių sienų plyšius matosi daug kas… Pavyzdžiui, ryte saulės spinduliai labai gražiai įlenda pro plyšius ir kambarys pamažu pasidaro margas. Kiek plyšių – tiek čia taškelių ant sienų šokinėja… Gražu ir linksma! Aš tada žinau, kad jau laikas keltis ir pasičiupus bulvinį krepšį bėgti grybauti.
1947 metai.
Seniai seniai, prieš daugelį metų, buvo stebuklingas kraštas. Ten žibėjo krištoliniai ežerai, lengvi debesėliai užkliūdavo už aukštų aukštų bažnyčių bokštų. Tada vakarais skambėdavo varpai… Padėka Dievui ir palaiminimas žmonėms. Buvo gera ir ramu… Bet vieną kartą atslinko juodas debesys ir atnešė baisų lietų. Lijo ne šaltais lašais, o mirtimi… Lijo napalmo bombomis… Ugnimi… Vadinosi šis kraštas Rytprūsiais… Tai mano mamos paskutinė pasaka man…
Prieš 70 metų, Kūčių išvakarėse, tarsi lenktyniaudamas su Kūdikėlio Jėzaus atėjimu, Griškabūdžio parapijos narių Liudos ir Vytauto Daniliauskų šeimoje apie savo teisę gyventi šiame pasaulyje pranešė berniukas, ketvirtasis jų vaikas. Tėvai kūdikiui parinko Vito vardą… Tik kažin ar domėjosi, jog lotynų kalboje Vitas reiškia gyvenimą.
Lapkričio 20 dieną Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje įvyko ekumeninės pamaldos, į kurias pakvietė Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios Baltijos šalių vyskupijos ganytojas vysk. Vardan Navasardian. Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios Lietuvoje istorija siekia didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino laikus. Iki Antrojo pasaulinio…
Gruodžio 7 dienos vakare, po iškilmingos ceremonijos, buvo atidaryta Paryžiaus Dievo Motinos katedra, restauruota po prieš penkerius metus įvykusio didelio gaisro. Paryžiaus arkivyskupui Loranui Ulrišui (Laurent Ulrich), o per jį ir kitiems skirtą popiežiaus Pranciškaus sveikinimo žinią, pasirašytą lapkričio 21…
Lapkričio 23 dieną prasmingai paminėta Lietuvos kariuomenės diena. Šakių rajone, Endrikių kaime, buvo pašventintas naujai pastatytas atminimo ženklas žuvusiems partizanams, žygiuota partizanų keliais. Šio renginio sumanytojai – Lietuvos šaulių sąjungos Suvalkijos šaulių 4-osios rinktinės Kudirkos Naumiesčio 410-osios šaulių kuopa ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šakių filialas.
Lapkričio 23-ąją, Lietuvos kariuomenės gimimo dieną, Lietuvoje pagerbtas 1918-1923 metų savanorių ir vėlesnių laikų kovotojų už Lietuvos laisvę atminimas, pasveikinti šių dienų kariai.
Nemažai šių metų „Kaišiadorys – Lietuvos kultūros sostinė 2024“ renginių vyko ne pačiame mieste, o ir šio rajono pakraštyje įsikūrusioje kaimo turizmo sodyboje „Senosios Gegužinės ūkis“.
Greta mažosios kultūros sostinės Onuškio gimęs ir užaugęs žurnalistas ir rašytojas Jonas Laurinavičius, ketvirtį amžiaus vairavęs „Kaišiadorių aidų“ redakcijos vairą, yra išleidęs 140 autorinių knygų, dar kone antra tiek parengęs ir redagavęs. Nuo pat jaunystės J. Laurinavičius domisi ir kraštotyra, kone pusė jo parašytų ar sudarytų knygų yra apie gimtąjį kraštą, jo žmones ir kultūros vertybes.
Su J. Laurinavičiumi, Kaišiadorių rajono savivaldybės garbės piliečiu ir Kultūros premijos laureatu, apdovanotu ir medaliais už „Už nuopelnus Lietuvai“, „Už nuopelnus kraštotyrai“, „Už nuopelnus žurnalistikai“, kalbėjomės apie jo žurnalistinį darbą, knygas ir veiklumo receptus.